Rusija ir Ukraina prarado patikimų tiekimo partnerių reputaciją, o ES turi galvoti apie energetikos alternatyvas. Taip teigta trečiadienio popietę surengtame Europos Parlamento plenariniame posėdyje, skirtame aptarti padėtį, kai dėl ginčo su Ukraina Rusija iš esmės nutraukė dujų tiekimą į Europą per šios šalies teritoriją.
ES Tarybos atstovas, Čekijos ministro pirmininko pavaduotojas Europos reikalams Alexandr Vondra teigė, kad daugelio ES šalių priklausomybė nuo rusiškų dujų „kelia didelį nerimą“. Kalbėtojas informavo, kad jau gruodžio 18 d. Rusija oficialiai įspėjo, kad gali kilti dujų tiekimo problemų.
Vis dėlto iš pradžių ES nebandė tarpininkauti, nes vertino jį kaip komercinį ginčą, ir tik vėliau ėmėsi taikytojos vaidmens – „nes šalys tarpusavyje nebesusikalbėjo“. Pasak prelegento, per šį konfliktą abi šalys – Rusija ir Ukraina – prarado patikimų partnerių reputaciją.
Jei dujų tiekimas artimiausiu metu nebus atnaujintas – pasekmės ES santykiams su Rusija ir Ukraina „bus labai rimtos“, įspėjo A. Vondra. Jis taip pat pasiūlė imtis veiksmų, skirtų užkirsti kelią panašiems sutrikimams ateityje, – didinti dujų saugyklų pajėgumus, užbaigti trūkstamas energetikos jungtis, mažinti energetinę priklausomybę, sukurti energetinio solidarumo mechanizmą, taip pat iki šių metų pabaigos persvarstyti dujų tiekimo saugumo direktyvą. Be to, būtina kuo greičiau užbaigti vidaus energetikos rinkos kūrimą.
ES energetikos komisaras Andris Piebalgs teigė, jog tai yra „viena rimčiausių energetikos krizių ES istorijoje“. Nors Europos Komisija per 24 val. sudarė stebėtojų komandą, o Rusija atnaujino tiekimą nedideliais kiekiais – Ukraina teigia, kad tokio kiekio nepakanka tranzitui, todėl kai kurios šalys toliau kenčia dujų stygių. „Akivaizdu, kad abi konflikto pusės prarado mūsų pasitikėjimą“, – teigė komisaras.
Pasak jo, šalys turėtų nedelsdamos išspręsti šį ginčą, o ES turi imtis papildomų žingsnių, kad krizė nepasikartotų. „Negalima pasikliauti vien išorės tiekėjais“, – teigė A. Piebalgs ir ragino sukurti trūkstamas energetikos jungtis, taip pat sustiprinti dujų tiekimo saugumo direktyvą ir sukurti ES koordinavimo mechanizmą, skirtą reaguoti į panašias krizes.
Užtvenkti „mėlynojo kuro“ upeliai
Prabėgus trejiems metams nuo pirmojo „dujų karo“, Rusija 2009 m. sausio 1 d. vėl užsuko dujas Ukrainai. Šių šalių konfliktas dėl dujų tiekimo įkaite pavertė ne vieną po sausio 7 d. rusiškų dujų nebegaunančią ES valstybę.
Maskvos ir Kijevo konfliktai dėl „mėlynojo kuro“ prasidėjo nuvilnijus 2004 m. oranžinei revoliucijai, po kurios baigėsi preferencinių kainų era ir prasidėjo abipusių kaltinimų laikotarpis. Pirmą kartą Ukrainą apkaltinusi Europai skirtų dujų vogimu Rusija jas Kijevui užsuko 2006 m. sausį, o nesutarus dėl skolų grąžinimo ir dujų kainų – ir 2009 m. sausio 1 d., po kelių dienų sustabdydama ir tranzitą į Europą.
Pasirašius trišalį dujų tranzito stebėsenos susitarimą, ES į Ukrainą stebėti tranzito įsipareigojimų vykdymo sausio 9 d. išsiuntė savo techninių ekspertų komandą. Rusija patikino atnaujinusi dujų tiekimą rugsėjo 13-osios rytą, tačiau apkaltino Ukrainą blokuojant tiekimą į Europą.
Dujų karas milžiniškus nuostolius atneša ne tik Ukrainai ir pramonės veiklą sustabdžiusiai šąlančiai Vidurio Europai, bet ir pačiam Gazpromui.
Priklausomybė nuo rusiškų dujų
Pastarasis dujų karas paveikė daugiau nei pusę ES šalių bei jai nepriklausančias Balkanų valstybes. Iš Rusijos ES gauna 42 proc. reikalingų gamtinių dujų, likusios atkeliauja iš Norvegijos ir Alžyro.
Perteklinėse dujose maudosi tik Danija ir Olandija, britams tereikia įsivežti 7 proc. suvartojamų dujų. Nuo rusiškų dujų visiškai priklauso Lenkija, Slovakija, Suomija ir Baltijos šalys, šiek tiek mažiau – Bulgarija ir Austrija. Didžiausios Rusijos klientės – Vokietija, Italija, Prancūzija ir Turkija. Degindama dujas ES tenkina ketvirtadalį visų savo energetinių poreikių.
Lietuvos, gamtines dujas gaunančios per Baltarusiją, nesutarimai dėl tiekimo pagrindiniu dujų tranzito į Europą vamzdynu tiesiogiai nepaveikė. Lietuvos „Gazprom“ už dujas mokama kaina – viena didžiausių visoje Europoje, be to, per jos teritoriją dujos keliauja į Kaliningrado sritį.
Energetinio saugumo didinimas
Pastaroji dujų krizė darkart išryškino fatališką ES priklausomybę nuo energijos šaltinių importo bei bendros energetinės politikos kūrimo būtinybę. Europos Parlamento požiūris į Komisijos parengtą antrąją ES energetikos politikos strateginę apžvalgą atsispindi Anne Laperrouze (Liberalų ir demokratų aljansas, Prancūzija) parengtame pranešime, dėl kurio turėtų būti balsuojama vasario plenarinėje sesijoje.
Šiuose dokumentuose pabrėžiama ES energetinės diplomatijos, šaltinių diversifikavimo, alternatyvių vamzdynų, energijos jungčių bei naujų suskystintų dujų terminalų diegimo svarba.
Sausio 12 d. Briuselyje ES energetikos ministrai susirinko į nepaprastąjį posėdį, kuriame paragino Rusiją ir Ukrainą rasti ilgalaikį sprendimą, kad tokios krizės nepasikartotų. Be to, jie sutarė, kad reikia stiprinti ES energetikos politiką.
Į Ukrainą jau nuvyko ES stebėtojų grupė. Ji kontroliuoja, kaip tiekiamos dujos, kad užtikrintų, kad Rusija ir Ukraina laikytųsi dujų tiekimo į Europą sutarčių.
Dujų konflikto sprendimo būdų sausio 8 bei 13 dienomis ieškota ir Europos Parlamente. Vakarištiame susitikime Ukrainos atstovai patikino, jog šiuo metu dujų perpumpuoti per Ukrainos teritoriją neįmanoma dėl nepakankamo spaudimo dujotiekyje.
Europos Parlamentarų pasisakymai
Pasak Europos liaudies partijos atstovo Jacek Saryusz-Wolski (Lenkija), sutapęs su ekonomine krize, dujų tiekimo nutraukimas sukėlė „katastrofiškas pasekmes Europos piliečiams, verslui ir darbo vietoms“. Pasak EP nario, ši problema yra „politinė ir daugiašalė“, o ne komercinė ir dvišalė. Kad ateityje nekiltų tokių krizių, ES reikia bendros energetikos politikos, taip pat solidariai laikytis derybose su tiekėjais bei tranzito šalimis. Europarlamentaras siūlė aptarti galimybę pirkti dujas tiesiogiai iš Rusijos ties Rusijos ir Ukrainos siena.
Socialistų frakcijos atstovas Hannes Swoboda (Austrija) įsitikinęs, jog „nė viena pusė nesuvokia visos atsakomybės“, todėl jos „nėra atsakingos ir patikimos ES partnerės“ ir nusipelno „atitinkamų pasekmių“. Pasak deputato, „svarbu pasimokyti iš šios istorijos ir užkirsti kelią jos pasikartojimui“. Vis dėlto, jo nuomone, energetikos liberalizavimas neduos jokios naudos, jei toliau vyks politiniai žaidimai, todėl ES turi „tvirtai laikyti derybų vadeles savo rankose“. Kadangi rinkos veikėjai nesuinteresuoti stiprinti ES šalių energetikos jungtis, – tam reikia politinių sprendimų, teigė H. Swoboda. Deputatas ragino sukurti laikinąjį EP komitetą šiam klausimui spręsti ir iki gegužės mėn. parengti ateities veiksmų strategiją.
Liberalų ir demokratų aljanso atstovas István Szent-Iványi (Vengrija) piktinosi, kad „Europa tapo įkaite šiame ciniškame žaidime“. EP narys ragino sumažinti priklausomybę nuo Rusijos dujų ir ieškoti alternatyvos – kurti bendrą energetikos politiką bei sujungti ES šalių energetikos tinklus. Savo ruožtu deputatas ragino įspėti Ukrainą ir Rusiją laikytis tarptautinių įsipareigojimų, nes kitaip jos „sumokės politinę kainą“.
Sąjungos už tautų Europą atstovė Hanna Foltyn-Kubicka (Lenkija) teigė, jog „tai ne ekonominė, o politinė krizė“, o jos šaknys – „Europos bejėgiškumas susidūrus su V. Putino agresija“. „Po Gazpromo reikalavimais slypi Kremliaus užmačios, kad Ukraina nusilenktų Rusijai“, – pridūrė europarlamentarė.
Žaliųjų frakcijos atstovė Rebecca Harms (Vokietija) ragino „vienodai aštriai kritikuoti abi šalis“, kurios „painioja ekonominius bei politinius interesus“. EP narė apgailestavo, kad dėl kai kurių Ukrainos politikų interesų „aukojamas šalies suartėjimas su ES“. Deputatė kvietė sukurti ES išorės energetikos politiką, taip pat „aiškiau apibrėžti“ ES santykius su Rusija bei su šalimis, esančiomis tarp ES ir Rusijos.
Europos vieningųjų kairiųjų atstovas Esko Seppänen (Suomija) pažymėjo, jog krizė paskatino Ukrainos prezidento ir premjerės kovą dėl galios, o kalbėti apie kokias nors ES sankcijas būtų „neatsakinga“. „Gal Lenkija norėtų atsisakyti rusiškų dujų?“ – klausė europarlamentaras.
Nepriklausomybės ir demokratijos frakcijos atstovas Gerrard Batten (Jungtinė Karalystė) teigė, jog susitarimai su tokiais „gangsteriais“ kaip V. Putinas yra „visiška nesąmonė“ – jis „nesąžiningas žmogus“ ir siekia „kontroliuoti visus dujomis“. Todėl reikia ieškoti alternatyvių tiekėjų bei energetikos šaltinių (kaip antai branduolinių), o tai geriausiai gali padaryti pačios šalys.
„Mokame didžiulę kainą už savo trumparegiškumą“, – pažymėjo frakcijoms nepriklausanti deputatė Jana Bobošiková (Čekija). Jos teigimu, užuot pasikliovus partneryste su Rusija, nederėtų priešintis branduolinei energetikai, o perduoti energetikos kompetenciją Briuseliui nebūtų teisinga.
Dujų statistika
• ES šalys iš Rusijos importuoja 42 proc. iš užsienio įvežamų dujų bei ketvirtį visų ES suvartojamų dujų
• 80 proc. ES gaunamų dujų teikiama per Ukrainą
• Dujų konfliktas paveikė 15 Vidurio Europos ir Balkanų šalių
• Serbija bei Bosnija ir Hercegovina – vienos labiausiai nukentėjusių regiono valstybių
• Iki „Oranžinės revoliucijos“ Ukraina mokėjo 50, 2006 m. – 95, 2008 m. – 180 JAV dol. už 1000 kubinių metrų dujų
• 2008 m. spalį Putino ir Timošenko pasirašytame memorandume prie rinkos kainų numatyta laipsniškai pereiti per trejus metus
• 2009-aisiais „Gazprom“ pareikalavo mokėti 250, o Ukrainai nesutikus – 400 JAV dolerių už tūkstantį kubų
