Interneto portalo „WikiLeaks“ paskelbti slapti dokumentai, tiksliau pasakius, pats jų paskelbimo faktas užsienio spaudoje sulaukė dvejopo vertinimo, naujienų portale Technologijos.lt teigia apžvalgininkas Mykolas Drunga.
Vieni tarė, kad padaryta blogai, antri paslapčių atskleidimą gynė, tardami, kad arba tai ne jokios paslaptys, arba kad demokratijoje žmonės turi žinoti, ką daro ir sako jų atstovai.
Pirmajai nuomonei atstovavo dienraštis „Frankfurter Rundschau“. Jis sutiko, kad „dėl Amerikos diplomatų Vokietijoje išreikštų Berlyno politikų vertinimų gali džiaugtis publika, gali džiaugtis opozicija“, tačiau pridūrė, kad „paslapties išviešinimas nėra savaiminė vertybė“.
Bet kokios čia paslaptys? – klausė kiti laikraščiai. Anot Eseno dienraščio „Westdeutsche Allgemeine“, „daugumoje pranešimų tikrai nieko naujo. Kiekvienas skaitantis laikraščius žino, kad Guido Westerwelle kaip Vokietijos užsienio reikalų ministras startavo prastai. Staigmena tik ta, kad Jungtinių Valstijų diplomatai irgi taip manė“.
„Ko čia taip jaudintis? – klausė ir dienraštis „Frankfurter Allgemeine“. – Tai, ką „WikiLeaks“ iš Vokietiją liečiančių amerikietiškų šaltinių įkėlė į internetą, Berlyne čiulba kiekvienas žvirblis nuo stogo. Vokiečių politikų apibūdinimai menamose JAV ambasados pranešimuose yra labai neoriginalūs, o tai ir liudija jų autentiškumą.
Kad „mamytė Merkel“ bijo imtis rizikos, kad G. Westerwelle – anei joks užsienio reikalų politikas – šitokius įvertinimus jau girdėjome iš daugelio aukšto rango lūpų ir dargi su pagražinimais.
Šitaip rašo ne tik Amerikos diplomatai apie Vokietijos vadovaujančius asmenis, šitaip galvoja ir rašo patys Vokietijos vadovai apie vienas kitą“.
Tokia dienraščio „Frankfurter Allgemeine“ nuomonė, o dabar grįžkime prie kito Frankfurto dienraščio, to, nuo kurio pradėjome, „Frankfurter Rundschau“. Jis, skirtingai nei anas, apgailestavo, kad „tylėjimo antspaudą „WikiLeaks“ praplėšia ir tada, kai yra pagrindo paslaptį išlaikyti.
Turi būti galimybė diplomatui siųsti pranešimus savo vyriausybei nevyniojant žodžių į vatą. O tai daryti jis negalės, jeigu jam reikės drebėti, kad jo žodžiai gali būti cituojami. Yra dalykų, kuriuos reikia laikyti paslaptyje.
Tuo politinė diplomatija nesiskiria nuo kitų svarbių užsiėmimų. Tretiesiems gal ir būtų didelis malonumas, jeigu kokios nors įmonės personalo bylos kabėtų ant skelbimų lentos. Tačiau tuo nei darbuotojai, nei jų vadovai nesidžiaugtų“.
Šitokią nuomonę, kad „WikiLeaks“ neleistinai peržengė ribas, reiškė dauguma laikraščių.
Štai Pietų Vokietijos dienraštis „Süddeutsche“ rašė, kad „interneto organizacijos „WikiLeaks“ išplatintas duomenų vagies grobis naikina jungiamąjį audinį, kuris laiduoja tarpvalstybinę komunikaciją – konfidencialumą. Be konfidencialumo – jokios informacijos, jokio davimo ir ėmimo, jokios prieigos.
O be informacijos taip pat ir jokių žinių, jokio gebėjimo protingai galvoti, jokių teisingų sprendimų. „WikiLeaks“ pasirodė kaip masinio naikinimo ginklas, pritaikytas paskutinei pasitikėjimo kruopelei“.
Kiek švelniau pasisakė Halės dienraštis „Mitteldeutsche“. Jo nuomone, „Jungtinės Amerikos Valstijos prarado veidą, nes jos pažeidė pirmąjį diplomatinio darbo įsakymą – tai diskretiškumas. Šitą pasitikėjimą vėl atkurti – bus sunku. Kitaip nei „WikiLeaks“ pranešimai apie karo nusikaltimus ir kankinimus, šitie atskleidimai niekam nenaudingi“.
Juos besąlygiškai smerkė Hamburgo ir Berlyno dienraštis „Welt“. Jo žodžiais, „ką „WikiLeaks“ tuo sunaikino, yra konfidencialus diplomatų pokalbis. Juk tai, kas galioja privatiems asmenims, galioja ir komunikacijai tarp valstybių.
Atvirumas abipusiuose santykiuose įmanomas tik tada, kai gali pasitikėti, jog apie tai, ką pasakei, nebus rytoj galima pasiskaityti visame pasaulyje. Ir dar vienas dalykas, apie kurį reikėtų pamąstyti: iki šiol „WikiLeaks“ atskleidimai buvo beveik be išimties demokratiškų valstybių, kuriuose ir taip daug skaidrumo, sąskaita.
Vidinius poslinkius tikrosiose šios Žemės juodose skylėse – tokiose diktatūrose kaip Iranas ir Šiaurės Korėja – „WikiLeaks“ kol kas neišnešė į šviesą. O kaip tik šie ir kiti laisvės priešai tuos du šimtus penkiasdešimt tūkstančių paviešintų Jungtinių Amerikos Valstijų žinių nuodugniausiai išstudijuos ir iš to gaus didžiausios naudos“.
Daugelis laikraščių stebėjosi, kaip pačioje Amerikoje galėjo prie to prieiti. Pasak dienraščio „Berliner Zeitung“, „Jungtinių Valstijų valdžia turi savęs klausti, kaip valstybė, sugebanti į kosmosą pasiųsti astronautus ir numušti priešo raketas, gali taip prarasti savo pačios vidinių komunikacijų kontrolę. Kur buvo saugumo priemonių panaudojimas? Kaip gali būti, kad vienas vienintelis nuostatas pažeidžiantis žmogus šitaip įstengia sukompromituoti pasaulio galybę?“
„Ateityje kiekvienam atsakingajam turėtų būti aišku, – rašė ir „Frankfurter Allgemeine“, – kad geriau būtų nepatikėti slaptos informacijos greitajai duomenų autostradai ir didžiulėms duomenų saugykloms, o vėl pasitarnauti klasiškuoju bylų vedimu ir jų lėtu perdavimu per kurjerį, iš gavėjo gaunant kvitą".
Tačiau kito Frankfurto laikraščio, „Rundschau“, bendradarbis Arno Widmannas jame, o taip pat ir „Berliner Zeitunge“, matė pozityvius slaptų dokumentų paviešinimo padarinius. Girdi, „puiku, kad galime šitas bylas skaityti [...] Jeigu „WikiLeaks“ ir toliau taip elgsis, tai šis interneto portalas ne tik valdantiesiems apsunkins valdymą, bet ir mums apsunkins buvimą valdomiems.
Mes piliečiai vis mažiau galėsime teisintis, kad nieko nežinojome. Mes žinosime tikslių tiksliausiai, ir todėl būsime daug labiau įtraukiami į tai, ką reikia daryti. Gyvenimas darysis nepatogesnis. Turėsime dažniau angažuotis. Ir vėl galios šūkis: išdrįskime praktikuoti daugiau demokratijos!“ – rašė A. Widmannas dviejuose Vokietijos laikraščiuose.
Mykolas Drunga
