„Novorosija“ – tai, į ką Kremliaus svajotojų fantazijose turėjo pavirsti Lugansko ir Donecko „liaudies respublikos“ sėkmės atveju. Absoliučiai idealus variantas Maskvai būtų padaryti „Novorosija“ visą rytų Ukrainą, žinoma – be Krymo, kuris dabar esą yra „Rusijos dalis“.
„Novorosijos“ terminas nėra naujas – taip iš tikrųjų buvo vadindama dabartinės Ukrainos dalis dar Jekaterinos II laikais. Tačiau šiandien šis pavadinimas turi naują reikšmę. Dar balandžio mėnesį tradicinio tiesioginio televizijos tilto su skirtingais Rusijos miestais metu apie „Novorosiją“ prakalbo pats Vladimiras Putinas. Tada jis prisiminė šį jau nebevartojamą vardą, kad įrodytų teiginį, jog rytų ir pietų Ukraina (kaip tada Rusijos televizija demonstravo „Novorosijos“ žemėlapį) yra „ne visai Ukraina“.
Šiandien „Novorosiją“ galima pavadinti tam tikra ideologine fantazija, kuriai įgyvendinti mestos nemenkos jėgos. Vartojant prancūzų filosofo Jeano Baudrillard‘o terminologiją, „Novorosija“ yra simuliakras, dirbtinė realybė, formuojama pagal tam tikrus atpažįstamus modelius. Galima numanyti, kad šiai geopolitinei iliuzijai įgyvendinti pasirinkti neatsitiktiniai žmonės. Į kai kuriuos iš jų šio straipsnio autorius siūlo pažiūrėti kiek atidžiau.
Pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį į vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ vadovus. Kas gi tokie jie yra?
Viena iš įdomesnių figūrų yra šios „respublikos“ ministras pirmininkas Aleksandras Borodajus. Oficialiame diskurse gana ilgai buvo pabrėžiama, kad jis yra „politinių technologijų specialistas“, t. y. žmogus, kuris gerai išmano ryšių su visuomene (o Rusijos atveju greičiausiai reikėtų kalbėti apie juodųjų ryšių su visuomene) principų panaudojimą politiniame gyvenime. A. Borodajus pats akcentavo savo patirtį šioje srityje. Laikraštyje „Moskovskij komsomolec“ pasakojama, kad jis gimė ir užaugo Maskvoje, baigė Maskvos valstybinį universitetą ir turi konfliktų (taip pat ir tarptautinių) valdymo patirtį. Tačiau įdomesnis klausimas būtų, kaip toks žmogus atsidūrė Ukrainoje pačiame įvykių įkarštyje, o žiūrint Maskvos akimis – reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku (šiuolaikiniai konfliktai neapsiriboja tik karine konfrontacija – informacinis frontas šiandien yra svarbus kaip niekad)? Tikslaus atsakymo į šį klausimą nėra.
Kiek vėliau pasirodė dar viena įdomi žinia. Buvo prisiminta, kad prieš 12 metų skelbta, jog 35-erių Aleksandras Borodajus yra paskirtas Federalinės saugumo tarnybos (FST) vadovo pavaduotoju informacinei politikai ir specialiesiems projektams. Sunku pasakyti tiksliai, kiek ši informacija yra patikima (beje, tuo metu A. Borodajui buvo 30, o ne 35 metai). Be tos žinios daugiau A. Borodajaus sąsajų su specialiosiomis Rusijos tarnybomis įrodymų nelabai ir yra, tačiau geriau žinomas kitas faktas – buvo laikas, kai šis asmuo aktyviai bendradarbiavo su laikraščiu „Zavtra“, kurio redaktoriumi yra odiozinis žurnalistas ir rašytojas, Stalino gerbėjas Aleksandras Prochanovas.
Tikėtina, kad dirbdamas laikraštyje „Zavtra“ A. Borodajus ir susipažino su dar vienu dabartinės istorijos veikėju – „Donecko liaudies respublikos“ gynybos ministru Igoriu Strelkovu (tikroji pavardė – Girkinas). Internete galima aptikti informacijos, kad 1999 metais jie kaip specialūs „Zavtra“ korespondentai kartu vyko į Dagestaną (vieną iš jų bendrų reportažų rasite čia.
Apie Igorį Girkiną irgi būtina papasakoti. Kaip ir dauguma „liaudies respublikų valdžios“ atstovų, jis gimė Maskvoje. Savanoriškai dalyvavo konflikte Padniestrėje – separatistų pusėje, vėliau kariavo Bosnijoje ir Čečėnijoje. Jis taip pat pasižymėjo kaip gana aktyvus karybos istorinės rekonstrukcijos judėjimo dalyvis. Taip pat numanoma, kad I. Girkinas yra susijęs su specialiosiomis Rusijos Federacijos tarnybomis – FST ar Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiąja žvalgybos valdyba (sutrumpintai rusiškai GRU – Главное разведовательное управление). Pats I. Strelkovas-Girkinas teigia, kad kadaise tarnavo FST, tačiau šioje organizacijoje jau nebedirba.
Ne mažiau įdomi asmenybė yra ir I. Girkino „pavaduotojas“ – rašytojas-fantastas, sovietų kariuomenės atsargos kapitonas Fiodoras Berezinas. Įdomiausia šiuo atveju yra jo veikla kaip rašytojo, o ne karininko. F. Berezino knygos yra persmelktos Sovietų Sąjungos nostalgijos. Kaip galima suprasti iš paties F. Berezino pasisakymų, žlugusi sovietinė imperija visą laiką buvo jo įkvėpimo šaltinis. Viena iš pagrindinių jo fantastinių vizijų yra Rusijos kova (ir pergalė) prieš JAV. Viename iš rusų fantastinei literatūrai skirtų tinklalapių F. Berezino kūryba apibūdinama kaip „malonus skaitalas sovietiniam žmogui“.
Galima numanyti, kad F. Berezinui visai prie širdies yra simuliakrų (tokių kaip „Novorosija“ ir pan.) idėja. „Jeigu mes visi gyvename Matricoje – tai viskas vyksta jos viduje“, – yra cituojami rašytojo ir „gynybos ministro pavaduotojo“ žodžiai. Atrodo, kad F. Berezinas žiūri į įvykius rytų Ukrainoje kaip į savo fantazijų išsipildymą. Jo manymu, tai, kas dabar vyksta šioje šalyje (įvykiai, kurių sūkuryje yra ir jis pats), yra kova „su Vakarų pasauliu ir jo ukrainiečių samdiniais“, atėjusi lyg iš jo paties knygų.
Tačiau būtų klaidinga teigti, kad mitinės „Novorosijos“ vadovybėje yra vien fantazuotojai. Čia reikėtų paminėti „Donecko liaudies respublikos“ vicepirmininką – Vladimirą Antiufejevą. Šis asmuo spėjo pasižymėti dar Latvijoje, kur sovietmečiu dirbo Vidaus reikalų ministerijos struktūroje – buvo specialiosios paskirties milicijos padalinio OMON Rygoje majoras. Už dalyvavimą veikloje, nukreiptoje prieš atkūrusią nepriklausomybę Latvijos Respubliką, V. Antiufejevui buvo iškelta byla, vėliau paskelbta jo tarptautinė paieška, o išsigelbėjo jis pabėgęs į Padniestrę. Čia V. Antiufejevui pavyko padaryti karjerą: nuo 1992 iki 2012 metų jis buvo nepripažintos Padniestrės Moldovos respublikos valstybės saugumo ministru. Palikęs šį postą, V. Antiufejevas persikėlė į Rusiją. Atsižvelgiant į visa tai galima teigti, kad tarp separatistų Ukrainoje vadovybės yra bent vienas „nepripažintų respublikų“ specialistas, turintis šiuose reikaluose ilgalaikės praktinės patirties.
Žinoma, esminiai simuliakro „Novorosija“ principai formuojami ne vietoje, t. y. separatistų užgrobtuose regionuose, o pirmiausia pačioje Rusijoje. Prie šio koncepto dirba garsesni vardai nei čia įvardyti „Donecko liaudies respublikos“ vadovai. Pavyzdžiui, pasinaudoti situacija separatistiniuose regionuose pabandė žinomas rusų politologas, televizijos laidų vedėjas ir komentatorius (beje, teatro režisierius pagal vieną iš išsilavinimų), aršus sovietinės praeities gerbėjas Sergejus Kurginianas. Tam jis net atvyko į Donecką. Tačiau šis bandymas buvo ne itin sėkmingas, nes S. Kurginianas sugebėjo susipykti su separatistais. Pastariesiems nepatiko kritiniai politologo pasisakymai apie jų atsitraukimą. Separatistų atstovai pareiškė, kad S. Kurginianas yra „profesionalus provokatorius“, ir pareikalavo dingti iš „liaudies respublikos“.
Kitas žinomas ideologas, akimirksniu sureagavęs į „Novorosijos“ idėją, buvo radikalus filosofas Aleksandras Duginas. Šią idėją jis interpretavo kaip savo geopolitinių fantazijų patvirtinimą. Pasak A. Dugino, vadinamojo „Rusų pasaulio“ pagrindas yra rusų liaudis, kurią sudaro skirtingi etnosai (tai leidžia filosofui įtraukti į „rusų liaudį“ ir baltarusius, ir ukrainiečius, ir, tiesą sakant, bet kurių kitų tautybių žmones). Įvykius Ukrainoje A. Duginas vertina „Rusų pasaulio“ kovos prieš vienapolį pasaulį, kurį Rusijai ir kitoms valstybėms „bando įpiršti JAV ir jų marionetė – Europos Sąjunga“, kontekste. Žiūrint iš šios perspektyvos „Novorosijos“ kaip „antrosios Ukrainos“, priklausančios „Rusų pasauliui“, sukūrimas yra visiškai logiškas ir pagrįstas.
Galima priminti ir tai, kad dėl savo pernelyg aršių fantazijų apie „Novorosiją“ A. Duginas neteko pareigų Maskvos valstybiniame universitete (tiesa, kai kurie šaltiniai šią žinią neigia). Atrodo, kad net Rusijos akademinei bendruomenei filosofo požiūris ir įsitraukimas į Ukrainos reikalus pasirodė ne visai priimtinas.
Apibendrinant šią „Novorosijos“ portretų (ir idėjų) galeriją būtina pažymėti kelis esminius dalykus.
Situacija rytų Ukrainoje pranoksta banalaus karinio konflikto ar separatistinio sukilimo rėmus. Dabartinei Rusijos ideologijai ši konfrontacija turi labai gilią ontologinę reikšmę, tai iš dalies ir lemia Kremliaus veiksmus.
Pagrindinių veikėjų, esančių „Donecko liaudies respublikos“ pusėje, asmenybės nepalieka abejonių, kad šie įvykiai yra inspiruoti iš šalies. Akivaizdu, kad dauguma žmonių, besiskelbiančių separatistų lyderiais, gimė ir užaugo Rusijoje ir niekada nėra turėję Ukrainos pilietybės, tad šiuo atveju yra nemažai galimybių kalbėti apie realią, o ne mistinę Maskvos ranką.
Pateikti duomenys taip pat dar kartą įrodo, jog mes turime reikalų su naujo pobūdžio ar rūšies konfliktu. Šis konfliktas ne tik turi realų karinį pagrindą („žalieji žmogeliukai“, samdiniai, gausi karinė technika iš Rusijos), bet ir yra kuriamas remiantis komunikacinėmis bei ryšių su visuomene technikomis (propaganda, juodosiomis ryšių su visuomene technologijomis). Nors tokios technikos būdavo naudojamos kariniuose konfliktuose ir anksčiau, jų funkcija dažniausiai būdavo pagalbinė. Šiuo atveju minėtas technikas galima vertinti kaip vieną iš ginkluotės rūšių.
Analizuodamas panašius duomenis apie vadinamųjų separatistų vadovybę, istorikas ir žurnalistas Sergejus Medvedevas pareiškė, kad „istorinė rekonstrukcija tapo Rusijos politikos žanru“. Jo teigimu, įvykių konstravimas Ukrainoje leido į pirmąsias politikos kūrėjų gretas įsiveržti vakarykščiams marginalams – turintiems nesveikų ambicijų svajotojams ir įvairaus plauko nevykėliams, kuriems karas suteikia galimybę pasireikšti.
Esminė išvada būtų tokia: rytų Ukraina šiandien tapo poligonu įvairioms pseudoistorinėms ir pseudoideologinėms fantazijoms įgyvendinti. Galbūt tai yra pirmas tikras postmodernus konfliktas, kuriame fantazijos ir įvairaus pobūdžio simuliakrai yra ne mažiau reikšmingi nei realūs kovos elementai (žinoma, be gilesnės analizės ši mintis yra tik konceptuali prielaida).
