Nusiskutęs ūsus diktatorius dar netampa demokratišku, tačiau ūsų madose dažnai atsispindi šalies politika, rašo foreignpolicy.com.
„Kaizeris“
Visi Turkijos istoriniai pokyčiai atsispindėjo ir jos įkūrėjo – Mustafos Kemalio Atatiurko – gyvenime, ypač jo ūsuose. 1907-aisiais tuometis jaunasis armijos kapitonas turėjo vešlius, į viršų užsirietusius ūsus, kuriuos
į madą atnešė kaizeris Wilhelmas II-asis. Tai rodė germaniškosios kultūros įtaką turkų inteligentijai.
Mustafa Kemalis Atatiurkas (nuotr,wikipedia)
Tačiau 1923 m. M. Atatiurkui tapus naujos Turkijos Respublikos prezidentu, ūsai buvo apskusti iki mažų konservatyvių ūsiukų po nosimi. Prezidentas visiškai juos nusiskuto, kai pradėjo liberalizuoti šalies politiką ir ekonomiką, norėdamas parodyti, kad Turkija žengia žingsnį modernios ateities link.
Tačiau turkiškieji ūsai nebuvo taip lengvai nugalėti: jie ir toliau tai klestėdavo, tai vėl būdavo menkinami – tiek dydžio tiek ir reikšmingumo prasme. 1970-aisiais kairiųjų tarpe tapo madingi nukarę ūsai. 1990-aisiais ūsai rodė klasių skirtumus – kuo žemesnė klasė, tuo vešlesni ūsai, o elitas ūsų iš vis neturėjo. 2002-aisiais jie grįžo į madą kartu su dabartiniu ministru pirmininku Recepu Tayyipu Erdoganu.
„Hitlerio ūsiukai“
Tokio tipo ūsiukai, vadinami „dantų šepetėliu“, pirmą kartą pasirodė XIX a. pabaigoje, tačiau „jų reputaciją“ sugadino Adolfas Hitleris. „Vanity Fair“ žurnale 2007-aisiais Richas Cohenas rašė, jog „A. Hitlerio ūsiukai ne tik kad mirė kartu su fiureriu – jie buvo balzamuoti kartu su juo. Ūsiukai buvo A. Hitlerio skiriamasis ženklas, tad kartu su juo pateko į juodąją istorijos knygą“.
Adolfas Hitleris (nuotr. wikipedia)
Keisčiausia tai, jog tokio tipo ūsų šukuosena yra kilusi iš Amerikos, o ne Vokietijos. Atėjus tokiai madai į Vokietiją, ūsiukai buvo vertinami labai prieštaringai. Remiantis 1907-ųjų „New York Times“, vokietės ūsiukų tiesiog nekentė. Dauguma labiausiai mėgo kaizerio tipo ūsus, kokius tuo metu nešiojo ir M. Atatiurkas. Viename Berlyno laikraštyje buvo publikuota tokia moters nuomonė: „Vyrai iš prigimties yra labai negražūs. Vienintelis dalykas, kuriuo galima žavėtis yra jo ūsai, kuriuos jie baisiai darko. Vietoj to, kad turėtų gražius ir vešlius ūsus, jie darko savo veidus su keliais plaukeliais po nosimis.“ Žinoma, pasibaigus karui 1945-aisiais moterys daugiau šios problemos neturėjo.
J. Stalinas (nuotr. wikipedia)
Josifo Stalino vešlūs ūsai niekada neįgijo barbarizmo simbolio statuso, kaip A. Hitlerio, tačiau tai buvo neatskiriama jo įvaizdžio dalis ir puikus taikinys diktatoriaus kritikams. 1951-aisiais tuometis Jugoslavijos ministras pirmininkas Josipas Brozas Titas pareiškė, jog „J. Stalinas žinomas pasauliui dėl savo ūsų, bet tikrai ne dėl išminties“.
Rusų poetas Osipas Mandelštamas 1933 m., netrukus po diktatoriaus vykdytos kolektyvizacijos, parašė trumpą poemą „Epigrama Stalinui“. Joje J. Staliūno ūsai lyginami su tarakonu. Poetas buvo suimtas ir ištremtas į šalies provinciją, o vėliau, manoma, mirė Sibire.
F. Franco (nuotr. wikipedia)
Iš visų XX a. vid. Europos diktatorių ūsų Ispanijos generolo Franciso Franco – mažiausiai įsimintini, kas gali paaiškinti, kodėl lyginant su Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kolegomis jo valdymas yra mažiausiai stigmatizmuotas. Vis dėlto, nors ir neryškus, ispaniškasis modelis turėjo didžiulės įtakos Lotynų Amerikoje, kur F. Franco stiliaus „kariški“ ūsiukai 9-ajame dešimtmetyje tapo vos ne būtinu dalies Lotynų Amerikos diktatorių aprangos atributu. Po F. Franco mirties, ispaniškojo diktatoriaus ūsiukais puikavosi Augusto Pinocheto Čilėje, Fernando Romeo Lucas Garcia Gvatemaloje ir kiti.
Roberto Mugabe (nuotr. scanpix)
Zimbabvės lyderio Roberto Mugabe ūsiukai nėra lengvai pastebimi – apkirpti taip, kad sutilptų įdubime po nosimi, o dėl to neretai palaikomi tiesiog šešėliu. Nors jie yra itin maži, panašumas į Hitlerio ūselius nėra atsitiktinis. Žiaurių represalijų prieš režimo oponentus išvakarėse 2003 m. R. Mugabe pareiškė: „Esu šių laikų Hitleris. Šis Hitleris nori savo žmonėms teisingumo, suvereniteto, nepriklausomybės pripažinimo ir teisės į resursus. Jeigu tai – Hitleris, tada leiskite man būti dešimt kartų didesniu Hitleriu.“
A. Lukašenka (nuotr.scanpix)
2001-aisiais CNN pareiškė, kad paskutinio Europos diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos 1950-ųjų sovietinės eros stiliaus valdymą atspindi stalinistiniai jo ūsai. „Foreign Policy“ nuomone, Baltarusijos prezidento trapeciniai „sriubą prakošiantys“ ūsiukai – ne tironui, o viduriniosios klasės biurokratui. Vis dėlto A. Lukašenkos ūsų jo režimo kritikai nepamiršta. 2005 m. demonstracijose dalyvavę studentai buvo suimti dėl netikrų prezidento ūsų dėvėjimo, o į Lietuvą 2009 m. rugsėjį atvykęs prezidentas buvo sutiktas šūkiais: „Šioje šalyje nėra vietos ūsams ! “.
S. Husseinas (nuotr,scanpix)
Saddamas Husseinas iš pradžių nešiojo tokius ūsus kaip J. Stalino, tačiau jie neturėjo savo išskirtinumo, kaip kitų diktatorių. Vešlūs ūsai Irake madingi dar nuo XVI a. ir simbolizuoja vyriškumą. Negerbti šios tradicijos – didelė nepagarba istorijai. Vienas Irako diplomatas kelios dienos iki 2003 m. karo pradžios pareiškė, jog „irakiečių ūsai yra prakeikti“. S. Husseinas pasitelkė seną liaudies patarlę ir jam atsakė: „Man nereikia, kad sakytumėte, jog Irakas priklauso nuo jūsų ūsų, su jais ar be, tai vis tiek jūsų šalis“.
Karo pradžioje JAV kariams buvo įsakyta užsiauginti ūsus, kaip pagarbą Irakui. 2004-aisiais, kai karas tapo itin žiaurus, kariai ūsus vėl nusiskuto, pareikšdami, jog „užsiaugino ūsus dėl Irako žmonių, tačiau nusiskuto juos dėl savęs pačių“.
Pats S. Husseinas 2006 m., savo mirties bausmės dieną, buvo ne su savo žymiaisiais ūsais, o kelių dienų žilstelėjusia barzdele.
„Šeimos palikimas“
Sirijos prezidento Basharo al–Assado sprendimas nusiskusti ūsus, kuriuos jis nešiojo visą savo gyvenimą, buvo daug žadantis poelgis. Kovo 30-ąją, sakydamas kalbą ir žadėdamas reformas, jis jau buvo be vešlių ūsų.
Basharo al–Assado (nuotr.scanpix)
Tai Artimuosiuose Rytuose, kur tradicijos prieš demokratiją laimi, turėjo nemažą reikšmę. Tačiau didelio įspūdžio tai niekam nepadarė, kadangi jo tėvas Hazefas al–Assadas, valdęs šalį beveik tris dešimtmečius, buvo pasielgęs taip pat. Kaip pastebi FP, nors Sirijos prezidentas Basharas al-Assad neseniai nusiskuto ūsus, pasauliui reikės daug svaresnių įrodymų, jog jis nėra diktatorius.
