Nera tokiu savarankisku substanciju kaip tamsa, blogis etc.
Tamsu buna kai per mazai sviesos, ir tampa blogai kai per mazai gerio.
Is cia isvada: ner prasmes kovoti su blogiu ir tamsa bei kitais vaiduokliais. Reikia paciam skleisti sviesa ir geri, o ir kitus skatinti tai daryti, ir tada nebeliks del ko zudytis :)

maziau rukyk zoles

Pasimelskit už šį žmogų, už save ir pasaulį, kuriame tamsos pilnos net šventyklos. Ir už Lietuvą - nes čia ta pati situacija.

šiurpus įvykis, tačiau (nors gal čia ir nederėtų pasakot ir galbūt čia kalta tik per daug laki mano vaizduotė) dar šiurpiau pasijutau, kadangi šiąnakt sapnavau šventyklą, galbūt bažnyčią, pilną žmonių, tačiau joje dar buvo pakankamai vietos atsisėsti ir man. Iš šventyklos sklido mažoriniais tonais prisotinta muzika. Altoriaus centre, buvo pasodintas juodas, lyg ir apdegęs žmogus, su didelėmis dangaus mėlynumo akimis. Kažkodėl į jį pažiūrėjus pasidarė labai nejauku, lyg ir jaučiau, kad tam asmeniui nutikę kažkas negera.
Nors altoriuje degė žvakės, tačiau čia vis tiek trūko šviesos. Staiga, vienas iš sėdinčiųjų šventykloj sušuko, kad per daug tamsu altoriaus kampuose, tačiau patarnautojai, kurie turėtų rūpintis šviesa, tik siūbavo ant grandinių pakabintomis balanomis, savo šiek tiek ironiškomis šypsenomis parodydami, kad to ne itin pageidauja... Sapnas nutrūko, nes buvau prižadinta, tačiau viso sapno metu jausta kažkokia nelabai jauki atmosfera, lyg ir nuojauta kažko lydi ir dabar. Dėl kažkokios priežasties sapne buvo labai svarbu šviesa, skleidžiama žvakių, kuri turėjo nugalėti nejaukią prieblandą. Net nežinau ką manyt, gal šiam žmogui, apie kurį rašoma trūksta palaikymo maldomis?

da labiau pasvaikit