Praėjusią savaitę įvyko daug ginčų pačioje Rusijoje sukėlę dviejų žymių šioje šalyje veikėjų debatai. Liberalią pasaulėžiūrą atstovavo Aleksejus Navalnas – žymus savo kova su korupcija, kuris jau pareiškė norą dalyvauti 2018-ųjų prezidento rinkimuose, nors V. Putino režimas ir neleidžia jam to daryti. Nepaisant to, A. Navalnas daro viską, kad Rusija atrodytų normali demokratinė valstybė: jis nuolat skelbia apie naujų rinkiminių štabų regionuose atidarymą (kurių aktyvistai nuolat patiria valdžios ir prokremliškų jėgų terorą) ir toliau rengiasi vyksiantiems rinkimams tomis priemonėmis, kurias turi – viešina valdžios korupciją.
Neturėdamas kitų informacijos sklaidos šaltinių (Kremliaus kontroliuojama televizija jo neįsileidžia), A. Nalvanas persikraustė į internetą, kur tiesioginiame eteryje ir įvyko debatai su net ir pačioje Rusijoje dažnai karo nusikaltėliu dėl jo veiksmų Ukrainoje vadinamu buvusiu Rusijos žvalgybininku Igoriu Girkinu (Strelkovu).
Karo nusikaltėlis studijoje
Ultranacionalistas I. Strelkovas – GRU atsargos karininkas ir nacionalistas, kuris, 2014-aisiais vadovavo karą Ukrainos rytuose pradėjusiems rusams ir vietiniams kolaborantams. Nuo tol konflikte žuvo apie 10 tūkst. žmonių. Atlikęs savo „revoliucionieriaus“ funkciją, I. Strelkovas, jo paties teigimu, buvo „priverstas“ palikti Donbasą. Iki tol jis spėjo pabūti ir „Donecko liaudies respublikos“ vyriausiuoju kariuomenės vadu, ir gynybos ministru, tačiau vėliau staiga buvo „išsiųstas“ atgal į Maskvą. Jo paties teigimu, – „jam nedavė pasirinkimo“.
I. Girkinas, kuris Ukrainoje yra paieškomas dėl teroristinės veiklos ir karo nusikaltimų, šiuo metu gyvena Maskvoje, paties teigimu, „iš karininko pensijos“. Jis tvirtina, kad neturi politinių ambicijų, tačiau, jeigu reikėtų Rusijoje surasti asmenį, kuris tarp ultranacionalistų garbinamas labiau, būtų sudėtinga rasti tinkamesnę figūrą.
Žaidimas Putino paliktomis kortomis
Tiek prieš debatus, tiek ir po jų buvo gausu nuomonių, kad šių debatų ir išvis neturėjo būti. Buvo akcentuojama tai, kad I. Strelkovas yra, nepaisant jo veiklos Ukrainoje, mažą politinį svorį Rusijoje turinti žmogus, dažnai įvardijamas kaip karo nusikaltėlis, todėl A. Navalnui esą neparanku „kaip lygus su lygiu“ diskutuoti su tokio pobūdžio asmenimis. Tačiau tiesioginę transliaciją peržiūrėjo šimtai tūkstančių žmonių, o tai rodo, kad Rusijoje žmonės yra pasiilgę valdžios necenzūruojamų debatų, net jeigu vienas iš jų dalyvių yra laisvėje gyvenantis karo nusikaltėlis.
„Bloomberg“ pažymima, kad šie debatai parodė dar vieną liūdną Rusijos realybę – abu pašnekovai, net ir A. Navalnas, iš kurio tikėtasi labiau progresyvaus vakarietiško požiūrio į Rusiją, žaidė tomis kortomis, kurias Rusijai išdalino V. Putinas.
Nelygiavertis varžovas ir skirtinga atsakomybė
Stebint šį dviejų nelygiaverčių pašnekovų pokalbį susidarė įspūdis, kad I. Strelkovas buvo tiesiog instruktuotas, kaip kalbėti taip, kad „diskredituotų“ A. Navalną tomis pačiomis klišėmis, kuriomis rusai yra gąsdinami ir Kremliaus atstovų: „jūs panašus į Jelciną“, „jūs nepakankamas patriotas susirinkti dešiniųjų balsus“, „jūs niekuo ne geresnis už dabartinę valdžią“. Opozicijos lyderis, tikėtina, iš šių debatų norėjo sukaupti patirties galimiems ateities susitikimams su Kremliaus vadovais. Nepaisant to, kad I. Strelkovas niekuo nenustebino, A. Navalnas taip pat atrodė kiek sutrikęs ir nepasinaudojo proga sudoroti savo oponentą debatuose ir dėl to susilaukė apžvalgininkų kritikos. Tiesa, A. Navalno pozicija buvo gerokai sudėtingesnė, nes jis turėjo atstovauti kandidato į prezidentus poziciją, o I. Strelkovas nuolat dėstė „savo asmeninę nuomonę“, ir į jautresnius klausimus apie jo veiklą Ukrainoje ir išvis atsisakė kalbėti: „Karininko paslaptis“. Arba tiesiog apsiribodavo tuo, kad „tai jūs kandidatuojate į prezidentus, tai jūs ir atsakykite, ką tokiu atveju reikėtų daryti“.
Abiejų pašnekovų politiniai tikslai atrodė lyg ir panašūs – Rusijai reikia keisti gamtinių resursų eksporto priklausomybę ir jų koncentraciją „neteisingose rankose“. I. Strelkovas nuolat akcentavo Vakarų „siekį užgrobti Rusiją ir jos resursus“, o tai faktiškai niekuo nesiskiria nuo oficialiosios Kremliaus pozicijos, savo politikos pagrindu pavertusios mistifikuotą kovą su Vakarais. A. Navalnas laikėsi Rusijai pritaikytos D. Trumpo pragmatizmo versijos – „darysiu viską taip, kad Rusijai būtų naudinga“ ir akcentavo kovos su korupcija svarbą.
Daugiausiai kritikos A. Navalnas susilaukė dėl to, kad atsirado keli fundamentalūs klausimai, kuriais jo ir jo oponento požiūriai sutapo. Opozicijos lyderiui ir kandidatui į prezidentus sunkiai pavyko kažkuo išsiskirti dėl okupuoto Krymo klausimo – jam tai yra „negrįžtamas procesas“. Į klausimą, ar laiko I. Strelkovą karo nusikaltėliu, jis santūriai atsakė, kad tai turėtų spręsti teismas, o I. Strelkovo akcentuotą „rusų tautos skaldymo idėją“ jis ir apskritai palaikė, teigdamas, kad „daugelį metų kalba apie Rusijos susiskaldymą“. Pasak „Novaja Gazeta“ apžvalgininko Kirilo Martynovo, „ginčytis su fašistinėmis ideologijomis neįmanoma, užsimenant, kad ir jūs pats šiek tiek nacionalistas“.
A. Navalnas praleido galimybę suduoti savo oponentui, siūliusiam „sujungti Ukrainą, Baltarusiją ir Rusiją“, smūgį, įsivėlęs į ginčus, ar šis norėtų paskelbti karą šioms valstybėms.
Nėra leidžiama lygiavertė konkurencija
1990-aisiais Jelcinas – kurį dabar Rusijoje yra madinga keikti dėl visų šios šalies bėdų – pasisakė už daug europietiškesnę Rusiją, išsilaisvinusią nuo imperialistinių kompleksų. Šis požiūris išliko viso jo valdymo laikotarpiu, net kuomet patiriant spaudimą ir dėl silpnos sveikatos teko atsisakyti dalies suplanuotų veiksmų. Tačiau dabar V. Putinas ir pasaulinės politikos tendencijos pavertė liberalųjį požiūrį Rusijoje visiškai nepatraukliu. Faktas, kad net A. Navalnas, nepaisant jo išsakomos kovos su korupcija, nesiėmė ginti labiau europietiškos Rusijos vizijos, gali būti laikoma V. Putino politikos pergale, rašoma „Bloomberg“.
Leidinio teigimu, nė vienas kitas Rusijos politikas negali pasiūlyti pakankamai ambicingos ideologijos, kad galėtų konkuruoti su visas gyvenimo sritis apėmusia Putino politika. Tikėtina, būtent todėl V. Putinas, atsikratęs konkurentų arba juos „absorbavęs“, taip lengvai įveikia liaudies nepasitenkinimą ir pasilieka valdžioje.
