Iš pradžių JAV analitikai, remdamiesi Vakarų pajėgų patirtimi regione, jau buvo pradėję kalbėti, kad Rusijos pastangos bus bevaisės. Sakyta, kad rusų kariuomenė nėra tinkama tokiam karui užsienyje - ji turėjo greitai įklimpti siriškame liūne, rašo BBC.
Karinė „sėkmė“
Tačiau viskas įvyko kitaip.
Rogeris McDermottas, Rusijos kariuomenės stebėtojas ir Eurazijos studijų ekspertas „Jamestown Foundation“ organizacijoje tvirtina: „Vakarų stebėtojai labai nustebo dėl Rusijos kariuomenės veiksmų Sirijoje. Jie negalėjo patikėti, kad Rusija įrodė galinti planuoti, vykdyti ir ilgą laiką palaikyti tokią sudėtingą opetaciją nepaisant logistinių iššūkių“.
Tačiau pirmas klausimas, į kurį reiktų atsakyti, yra, dėl kokių priežasčių Rusija ėmėsi tokios operacijos.
Be abejonės, Rusija palaikė strateginius santykius su Sirija Sovietų Sąjungos laikais. Ilgą laiką jie turėjo nedidelę jūrinę bazę Sirijos pakrantėje ir nuolat tiekė ginklus sirų kariuomenei – netgi buvo pagrindiniu tiekėju. Sirija tapo paskutine Maskvos galimybe išlaikyti įtaką regione. Būtent baimė prarasti šią įtaką ir paskatino prezidentą Vladimirą Putiną veikti.
Kalbant apie Rusijos intervenciją, daugiausiai dėmesio skiriama rusų oro pajėgoms ir dažnai nepastebima kito esminio faktoriaus – kad rusai taip pat labai padeda prezidento Assado kariams juos intensyviai treniruodami ir pasirūpindami jų ginkluote. Vis tik tai nereiškia, kad Rusijos ir Sirijos kariniai tikslai yra identiški.
Sirijos vyriausybės pajėgos tvirtina, kad jų pagrindinis tikslas – atsikovoti visą prarastą teritoriją, o Maskvai tuo tarpu rūpi visai kiti dalykai.
„Priešingai nei Sirija ir Iranas, Rusija nekovoja dėl teritorijos. Maskva siekia pamažu sunaikinti nuosaikiąją Sirijos opoziciją mūšio lauke ir palikti kovoti tik džihadistus – taip pavyktų JAV įklampinti ilgalaikėse derybose. Galutinis rusų tikslas yra užtikrinti pergales Sirijai per paliaubas leidžiant deryboms vykti labai ilgai - tol, kol tikroji Sirijos opizicija nebeišsilaikys mūšio lauke ir Vakarams nebeliks ką remti“, - tvirtina Michaelas Kofmanas iš „Wilson Center's Kennan Institute“.
Eksperimentų erdvė
Operacija Sirijoje taip pat suteikė neįkainojamą galimybę Rusijos generolams išbandyti modernizuotas pajėgas realiose situacijose. Taip pat buvo sukurta parodomoji erdvė kai kurioms naujausioms Rusijos karinėms technologijoms.
„Ši operacija vertinama kaip galimybė testuoti naujas arba modernias sistemas, eksperimentuoti su į tinklus orientuotomis karinėmis pajėgomis ir pristatyti įrodymus, kad karinė modernizacija pavyko sėkmingai“, - mano R. McDermottas.
Rusijos oro pajėgos į Siriją išsiuntė kai kuriuos moderniausius savo lėktuvus, nors tai negali būti pasakyta apie sprogmenis, kurią jie naudoja. Visas puolimas remiasi vadinamosiomis įvairaus tipo „kvailomis bombomis“ (laisvos, nevaldomos – aut. past.). Tai pagrindinis skirtumas nuo Vakarų vykdomų operacijų, kurių metu naudojami tik valdomi sprogmenys.
Rusijos specialiosios pajėgos ir artilerija taip pat veikė ir ant žemės. Ilgo nuotolio raketos buvo paleidžiamos iš rusų karo ir povandeninių laivų. Negi vienintelis Rusijos lėktuvnešis dabar yra pakeliui į šį regioną.
Diplomatiniai pasiekimai
Intervencija Maskvai atnešė vertingų pasiekimų ir diplomatinėje srityje. Jos aktyvūs kariniai veiksmai regione pakeitė šalies santykius su Izraeliu, Iranu ir Turkija. Iš tikrųjų atrodo, jog Izraelis ir Rusija rado būdą susikalbėti. Izraelio operacijos prieš Libano musulmonų šiitų „Hezbollah“, pavyzdžiui, nebuvo sutrikdytos dėl neįprastai didelės rusų kontrolės tam tikrose Sirijos oro erdvės dalyse. Santykiai tarp Maskvos ir Teherano (Sirijos kito vienintelio rimto sąjungininko) ėmė stiprėti. O priešiškumas tarp Maskvos ir Ankaros sumažėjo – abi valstybės suprato, kad turi prisiderinti dėl savo regioninių tikslū.
Bet labiausiai Rusijos intervencija į Siriją pakeitė Rusijos ir JAV santykius. Iš vienos pusės Sirija gali būti įrašytą į tą patį sąrašą kaip ir Ukraina - dėl jų JAV ir Rusija nuolat nesusikalba. Tačiau Rusijos karinė veikla užtikrino, kad Assado vyriausybė nebus greitai pašalinta nuo žaidimų lentos. Tai privertė Vašingtoną pergalvoti savo požiūrį ir veiksmus, kuriais tarsi buvo viliamasi kaip nors bendradarbiauti su Rusija. JAV buvo priversta ne tik derėtis su Rusija kaip su lygia, bet taip pat keisti ir savo požiūrį į Asado vyriausybę bei būtinybę ją pašalinti.
Rusijos ir Sirijos oro kampanijų nediskriminuojantis pobūdis – įskaitant ir kovą dėl Alepo – tikrai nepadėjo Rusijai susirasti naujų draugų Vakaruose. Kelios vyriausybės jau apkaltino Rusiją barbariškais veiksmais ir netgi karo nuskaltimais. Tačiau Vakarų visuomenių nuomonė dėl šios kovos ypatingai nesikeičia. Ir tai labai stebina, nes Rusijos informacinėss kampanijos, aiškinančios, kad kova Rusijoje yra bandymas apginti civilizaciją nuo terorizmo, gali mažai ką įtikinti. Tačiau jiems tikrai pavyksta istoriją dar labiau sukomplikuoti ir tie asmenys, kurie skeptiškai reaguoja į savo vyriausybių veiksmus, visiškai nebesidomi ir tuo, ką daro Rusija.
Vakarų viltys, kad Putinui dėl šios Sirijos kampanijos teks susidurti su įvairiais pavojais, iki šiol dar nesimaterializavo.
„Tie, kurie tikėjosi, kad Rusija nebepalaikys savo prezidento po įvykių Ukrainoje ir Sirijoje ar ekonominių problemų, klydo. Kremlius akivaizdžiai gerai sugeba užsitikrinti visuomenės palaikymą arba apatiją“, - aiškina M. Kofmanas.
Rusijos patirtus nuostolius Sirijoje yra tikrai sunku apskaičiuoti. Buvo numušti mažiausiai keli rusų sraigtasparniai, keletas specialiųjų pajėgų narių žuvo kovose. Tačiau atrodo, jog aukų skaičius yra nedidelis, o naujienos apie žuvusius kovose yra labai ribotas kaip ir Rytų Ukrainos atveju. Tai irgi gali būti laikoma priežastimi, kodėl Sirijos operacijai nesipriešina Rusijos visuomenė.
Taigi, pagal savo standartus, Rusijos intervencija Sirijoje gali būti laikoma sėkminga net keliais požiūriais. Klausimas tik tas, kiek tokia situacija tęsis? Todėl svarbu paklausti, ar yra kokia aiški strategija, kurios laikydamasi Rusija gali išsaugoti savo pasiekimus ir išvengti naujų didelių praradimų. Anot R. McDermotto, Rusijos strateginiai tikslai yra neaiškūs.
„Išėjimo iš konflikto strategija, jei tokia ir yra, greičiausiai susijusi su Sirijos armijos kovinių pajėgų sustiprinimu ir ilgojo laikotarpio politinių sprendimų įtvirtinimu, kas reikštų jog Rusija vėl atgavo didžiosios galios statusą“, - sako ekspertas.
„Pliusai, surinkti iki šiol, dar gali pavirsti iliuzija. Jei nebus politinių sprendimu, kurie leis įtvirtinti pasiekimus, jie gali išgaruoti, ypač jei Rusijai ima trūkti kantrybės ir resursų. Rusijos vadovybė žino, kad tai gali užtrukti labai ilgai ir mielai sutartų viską, kol dar turi karinių pranašumų“, - mano M.Kofmanas.
