2004-ųjų metų pradžia. Vengrija, Budapeštas. Vyksta NATO programos „Partnership for Peace“ anglų kalbos kursai kariškiams iš įvairių šalių. Atrodytų, anglų kalbos kursai, kuriuos organizuoja tokia programa, turėtų vykti sklandžiai... Tačiau tik ne tada, kai susitinka Azerbaidžano ir Armėnijos kariškiai.
Per anglų kalbos kursus Budapešte Azerbaidžano leitenantas Ramilis Safarovas šaltakraujiškai kirviu nužudė miegantį Armėnijos leitenantą Gurgeną Margarjaną. Kaip teigė R. Safarovo advokatas, 25 metų auka – G. Margarjanas ir jo kolega Haykas Makuchjanas įžeidinėjo R. Safarovą, taip pat jo gimtinę Azerbaidžaną. R. Safarovas, neatlaikęs psichologinio spaudimo, nutarė atkeršyti Armėnijos kariškiams. Vasario 19-osios rytą brutaliai buvo nužudytas miegantis G. Margarjanas, o jo kolegą H. Makuchjaną išgelbėjo kariškis iš Lietuvos.
Teisme R. Safarovas teigė: „Aš esu karys nuo 14 metų... Mano darbas yra žudyti visus, kol jie [armėnai] gyvens, mes kentėsime.“ Vykstant teismo procesui, kaltinamasis nesigailėjo dėl įvykdyto nusikaltimo, tik išsakė apgailestavimą, kad nepavyko nužudyti H. Makuchjano...
2006 m. Vengrijos teismas nuteisė R. Safarovą kalėti iki gyvos galvos su mažiausiai 30-ties metų įkalinimu. Atrodytų, byla baigta: kaltinamasis nuteistas adekvačiai už padarytą nusikaltimą ir motyvus. Armėnija, praradusi kariškį, nurijo karčią piliulę, o Azerbaidžanas susitaikė su esama padėtimi, pasmerkdamas R. Safarovą pasaulinėje viešojoje erdvėje. Tačiau tik laikinai...
Praėjus aštuoneriems metams, Budapeštas, gavęs raštišką pasižadėjimą iš Baku, jog nuteistasis kalėjime praleis dar bent 25 metus, sutiko jį perduoti Azerbaidžanui. Tačiau autoritarinio režimo galva Ilhamas Alijevas, nepaisydamas susitarimų, R. Safarovą atleido nuo bausmės ir pavertė jį didvyriu, gynusiu šalies orumą. Taip pat Azerbaidžano gynybos ministerija nusikaltėliui suteikė majoro laipsnį. Tokie veiksmai sukėlė tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą, o Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas pasakė: „Mes nenorime karo, bet jei jo prireiktų, mes kautumės ir laimėtume. Mes nebijome žudikų, net jeigu jie ir yra ginami valstybės vadovo.“ Kitaip tariant, Armėnijos vadovas prabilo apie galimybę atnaujinti karinius veiksmus prieš Azerbaidžaną.
Vengrijos tikslai
Daugiausia priekaištų sulaukė Azerbaidžano ir Vengrijos politinis elitas. Budapeštas pasmerkė Baku sprendimą ir teisinasi, jog perduodant Azerbaidžanui R. Safarovą buvo tikimasi, kad jis gimtinėje atliks visą bausmę. Peteris Szijjarto, premjero Viktoro Orbano atstovas, teigė: „Perduodant kalinį buvo laikomasi visų tarptautinių sutarčių, tad visa atsakomybė krinta ant Azerbaidžano vadovo pečių.“ Kitaip tariant, premjero atstovas tvirtina, esą Vengrija šioje byloje niekuo dėta ir tokio I. Alijevo žingsnio nesitikėjo. Vis dėlto ar tikrai Vengrija nieko nežinojo apie Baku siekius ir ar ekstradicija nebuvo derybų įrankis?
Šioje vietoje galima įžvelgti ekonominius Budapešto interesus. Vengrija planuoja išplatinti 5–6 mlrd. eurų vertės obligacijas. Šiuo metu šalies ekonominė padėtis gana sunki: biudžeto deficitas didelis – 4 proc. BVP, šalies skola, palyginti su BVP, per 85 proc., skolinimosi reitingai nukritę, tad palūkanos ganėtinai aukštos – 7 procentai. Budapeštui reikia turtingo partnerio, kuris galėtų supirkti planuojamas obligacijas. Kaip teigia „Reuters“, daugiau nei pusę obligacijų (už 2–3 mlrd. eurų) planuoja supirkti ne kas kitas, o daug naftos turintis Azerbaidžanas. Šis scenarijus ganėtinai realus. Vengrijos premjeras nėra mėgstamas asmuo tarptautinėje arenoje, todėl Vengrijai sunkiai sekasi derėtis su ES ir TVF dėl naujos paskolos. Žinant šį faktą, Azerbaidžano pinigai tampa gyvybiškai svarbūs kaip atsarginis variantas. Kitaip tariant, nors tiek Vengrija, tiek Azerbaidžanas šiuo metu neigia, kad už R. Safarovo perdavimą buvo sutarta dėl obligacijų pirkimo, tačiau jeigu Budapeštas ir toliau nesusitars su ES ir TVF dėl paskolos, neabejojama, jog Azerbaidžanas pasiūlys finansinę paramą.
Azerbaidžano interesai
Analizuojant R. Safarovo išlaisvinimo istoriją, galima įžvelgti ne tik Vengrijos ekonominius tikslus, bet ir Azerbaidžano politinius motyvus. 2009 m. Azerbaidžanas pakeitė šalies Konstituciją ir panaikino apribojimą, draudžiantį tam pačiam asmeniui būti prezidentu daugiau nei du kartus iš eilės. Šis Konstitucijos pakeitimas leis I. Alijevui ir vėl dalyvauti būsimuose prezidento rinkimuose. Kadangi prezidento kadencija artėja į pabaigą ir nauji rinkimai įvyks 2013 m., I. Alijevas siekia sustiprinti savo autoritetą. Žinant Azerbaidžano tautos neapykantą armėnams, akivaizdu, kad šalies lyderis, suteikdamas malonę R. Safarovui ir taip įžeisdamas armėnų tautą, užsitikrino visuomenės palankumą ir pagarbą. Taip pat ši istorija svarbi ir dėl Kalnų Karabacho konflikto. Autoritarinis Baku režimas per pastaruosius kelerius metus nesugebėjo pasiekti jokios pažangos įvairaus lygio tarptautinėse derybose dėl ginčijamos Kalnų Karabacho teritorijos susigrąžinimo, todėl natūraliai smuko pasitikėjimas I. Alijevu ir jo režimu. Kitaip tariant, nesant realios grėsmės, autoritarizmas praranda egzistencinę svarbą ir piliečių paramą. I. Alijevas, pasinaudodamas patogiu laikotarpiu (ekonominis sunkmetis Vengrijoje), sugrąžino R. Safarovą į tėvynę ir paskelbė jį didvyriu. Šis įvykis Azerbaidžane ir tarptautiniu lygiu buvo plačiai nušviestas (tikriausiai neatsitiktinai), todėl tai natūraliai išprovokavo armėnų tautos ir šalies prezidento negatyvią reakciją. Kadangi S. Sargsianas užsiminė apie galimus karinius veiksmus prieš kaimyninę šalį, į Azerbaidžano visuomenę buvo sugrąžinta karinė grėsmė. Taigi, šalies gyventojai yra mobilizuojami ir įtikinėjami, jog autoritarinis režimas yra būtinas. Taip I. Alijevas ne tik pratęsė egzistencinę savo režimo prasmę, bet ir padidino savo populiarumą prieš artėjančius prezidento rinkimus.
Vietoj išvadų
Ši istorija atskleidžia daug įvairių pozicijų. Visų pirma Vengrijos vyriausybė, vedama ekonominio intereso, padėjo žudikui išvengti atsakomybės, tačiau užsitikrino ekonominę paramą esant nenumatytiems atvejams. Antra, Azerbaidžanas ir jo politinis elitas sustiprino savo įtaką ir stengiasi įrodyti autoritarizmo būtinybę artėjant prezidento rinkimams. Trečia, Europos Sąjunga, kaip bendrija, neturi bendros užsienio politikos ir laikosi dvejopų standartų: taiko išimtis žmogaus teises ir demokratiją ignoruojančiam I. Alijevui ir daug naftos bei dujų turinčiam Azerbaidžanui, tačiau įvedinėja draudimus Baltarusijai ir priekaištauja A. Lukašenkai. Ketvirta, NATO, kuri šioje istorijoje yra pirminė dalyvė (nes nusikaltimas įvyko per NATO mokymus), liko nuošalyje nuo tolimesnių įvykių. Nors Aljanso generalinis sekretorius A. F. Rasmussenas teigė, kad „šis nusikaltimas yra siaubingas ir jis negali būti šlovinamas. Azerbaidžano sprendimas atleisti karininkui didina nestabilumą regione ir neprisideda prie šalių susitaikymo“, NATO taip ir nesiėmė konkrečių sprendimų. Tikriausiai dėl to, kad 2014 m. planuojama išvesti tarptautinį karinį kontingentą, taip pat ir NATO karius, iš Afganistano, o tam tikimasi Azerbaidžano pagalbos. Penkta, Rusija taip pat buvo priversta sunerimti. Ši valstybė, turinti karines bazes tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane, yra suinteresuota taika regione. Neramumai Kaukaze gali persimesti ir į Rusijos teritoriją, o to ši šalis tikrai nenori.
R. Safarovo byla atskleidžia, kad šiandieninio pasaulio šalys ar organizacijos siekia savų tikslų ir interesų. Dėl politinių, ekonominių ir karinių siekių pamirštamos žmogaus teisės, visų pirmiausia įgyvendinami stipriųjų šalių interesai, o mažosios ir silpnosios šalys paliekamos nuošalyje.
Reziumuojant esamą padėtį galima teigti, kad karo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano tikriausiai nebus. Kita vertus, ši situacija atskleidžia, kad neapykanta tarp kaimyninių valstybių išlieka, o Kalnų Karabacho konfliktas vis dar nėra išspręstas. R. Safarovo istorijos laimėtojas – Azerbaidžano režimas, jos padedamas įgyvendinantis politinius siekius. Iš dalies laimėjo ir Vengrija – įgijo galimą ekonominę paramą. Pralaimėtoja – Armėnija, netekusi savo karininko, praradusi pasitikėjimą tarptautinės visuomenės sprendimais ir palikta nuošalyje
Vaidotas ŠERNIUS
