Francis Fukuyamos dažnai klaidingai suprantama „istorijos pabaigos“ samprata, teigianti, kad pasaulis pasiekė „žmonijos ideologinės evoliucijos ir Vakarų liberaliosios demokratijos, kaip galutinės žmogaus valdymo formos, universalizacijos tašką“, užfiksavo epochą. Daugelis kitų mokslininkų rašė knygas ir straipsnius, siekdami išsiaiškinti šią demokratijos bangą ir tai, ar jos sukurtos demokratijos išliks.
Tiesą sakant, nepaisant nepaprastai daug šalių, kurios priėmė demokratiją, šis demokratinis momentas neišvengiamai baigėsi. Kaip ir ankstesnėse tokiose bangose 1848, 1918 ir 1945 m., XX amžiaus pabaigos demokratijos bangą sekė stipri atotranka į priešingą pusę.
Antrajame dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmetyje daugiau šalių judėjo autoritarine kryptimi nei demokratizavosi. Apsvarstykite Vengriją, Tailandą ir Turkiją, kur kadaise daug žadantys demokratiniai režimai tapo de facto autoritariniais. Atsakydami į tai, mokslininkai vėl sekė istorinį ciklą ir bandė nustatyti, ar pasaulis įžengia į naują autokratijos amžių.
Į šias diskusijas įsitraukė du produktyviausi ir gerbiamiausi demokratijos ir diktatūros tyrinėtojai Stevenas Levitsky ir Lucan Way. Levitsky, Lotynų Amerikos ekspertas, o Way, buvusios Sovietų Sąjungos šalių ekspertas, savo naujoje knygoje „Revoliucija ir diktatūra“ sujungė didžiulę regioninę ir teorinę patirtį. Tiems, kurie bando suprasti, kur link veda istorija, jų požiūris siūlo naudingų įžvalgų ir pamokų.
Knygoje pateikiami du susiję argumentai. Pirmasis susijęs su autoritarinių režimų išlikimo galia. Norint išsiaiškinti, ar pasaulis artėja prie naujos autokratinės eros aušros, reikia standartinių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti šiuolaikines diktatūras ir nustatyti, kurios iš jų gali tęstis.
Tuo metu, kai autoritarinės valstybės, tokios kaip Rusija ir Kinija, ne tik skelbia, kad jų režimai yra pranašesni už Vakarų demokratinius, bet ir tampa agresyvios, diskusijos apie diktatūrų patvarumą kelia daugiau vis didesnį susidomėjimą. Jei šie ir kiti panašūs režimai turi esminių bruožų, galinčių numatyti jų ilgaamžiškumą, kaip teigia Levitsky ir Way, labai svarbu, kad strategai ir politikos formuotojai išmoktų juos atpažinti.
Ilgametis ar vienkartinis?
Levitsky ir Way savo analizę pradeda nuo neįvertintos įžvalgos: patvarios diktatūros, kaip ir patvarios demokratijos turi būti, visų pirma, stiprios valstybės, gebančios apginti ir kontroliuoti savo teritoriją, spręsti problemas ir susidoroti su iššūkiais. Skenuodami šiuolaikinių diktatūrų istoriją, Levitsky ir Way išskiria tris konkrečias ypatybes arba tai, ką jie vadina ilgalaikių autoritarinių režimų „stulpus“.
Pirmasis – darnus valdantis elitas. Tai būtina sąlyga, nes autoritariniai režimai dažniausiai pakertami dėl vidinių schizmų. Tokie susiskaldymai trukdo diktatūrai ryžtingai ir efektyviai spręsti problemas, o opoziciniams judėjimams suteikia galimybę privilioti elitą iš režimo.
Kaip šios dinamikos pavyzdžiai gali būti Gruzijos, Kenijos, Malavio, Senegalo ir Zambijos valdančias partijos, kurios visos buvo susilpnintos arba destabilizuotos dėl vidinių elito konfliktų ir (arba) patyrė didelio masto sukrėtimą.
Priešingai, tokie patvarūs režimai kaip Enverio Hoksos Albanija, komunistinė Kinija, Fidelio Castro Kuba ir Irano Islamo Respublika „iš esmės nepatyrė jokių pertrūkių, dažnai dešimtmečius“. Antrasis diktatoriško patvarumo ramstis – galingas ir ištikimas prievartos aparatas.
Autoritariniai režimai dažnai žlunga dėl masinių sukilimų ar sutelktos opozicijos. Jei kariuomenė, policija ar kitos valstybės institucijos turi interesų, nepriklausomų nuo režimo interesų, jie mažiau linkę panaudoti smurtą prieš savo bendrapiliečius gindami režimą, kai jis taps nepopuliarus. Todėl stiprioms diktatūroms reikia ginkluotųjų pajėgų, policijos ir žvalgybos agentūrų, kurios būtų kontroliuojamos politinės valdžios arba su jais susiliejusios, pavyzdžiui, integruotos į valdančiąją partiją ar elitą.
Taip yra su Irano revoliucine gvardija ir Kinijos liaudies išlaisvinimo armija. Autoritariniai režimai dažnai tampa perversmų aukomis, nuo kurių geriausia apsisaugoti užtikrinant, kad kariuomenės interesai sutaptų su režimo interesais.
Pakistanas yra klasikinis nepriklausomos kariuomenės pavojų pavyzdys – šalies ginkluotosios pajėgos reguliariai kišasi į politiką ir netgi nuverčia vyriausybes. Arabų pavasario metu Egipto kariuomenė paliko ilgametį diktatorių Hosnį Mubaraką, augant masinei mobilizacijai ir užsienio pasmerkimui. Po dvejų metų ji taip pat nuvertė pusiau demokratinį Musulmonų brolijos režimą, kuris pakeitė Mubaraką, kai ši vyriausybė pasirodė silpna.
Trečias diktatoriško patvarumo ramstis – silpna ir susiskaldžiusi opozicija. Tai padeda užkirsti kelią ilgalaikių masinių protestų planavimui ir kitoms politinės veiklos formoms, kurios gali pakenkti autoritariniam režimui arba priversti jį smurtauti prieš savo piliečius, o tai dar labiau skatintų nepasitenkinimą ir nesutarimus.
Mokslininkai ir stebėtojai taip pat atkreipė dėmesį į pasaulietinių ir islamistinių opozicijų susiskaldymą kaip pagrindinį veiksnį, pagrindžiantį diktatorišką patvarumą kai kuriose musulmoniškojo pasaulio dalyse.
Jėga ir kova
Mokslininkai sako, kad diktatūrų ilgaamžiškumui svarbu ir tail kaip autokratijos ateina į valdžią.Manoma, kad revoliucinės kilmės diktatūros yra „nepaprastai patvarios“. Tokie režimai trunka vidutiniškai beveik tris kartus ilgiau nei jų nerevoliuciniai kolegos; 71 procentas jų išgyveno tris dešimtmečius ar ilgiau, palyginti su tik 19 procentų nerevoliucinių režimų.
Nors daugelis autoritarinių režimų žlugo Šaltojo karo pabaigoje, kai kurios revoliucinės vyriausybės, pavyzdžiui, Kinijos, Kubos ir Vietnamo, liko nepakitusios. Mokslininkai apibrėžia „revoliucinius“ režimus kaip tuos, kurių ištakos glūdi masiniuose judėjimuose, kurie žiauriai nuverčia senąjį režimą, vėliau sukelia esminę valstybės pertvarką ir įsitraukia į radikalius socialinius, ekonominius ir kultūrinius pokyčius. Manoma, kad nuo 1900 metų egzistavo 20 tokių režimų.
Visgi ne visi revoliuciniai režimai, nuvertę senąjį režimą, eina radikaliais keliais. Vietoj to, kai kurie juda santūresnės valstybės transformacijos keliu. Iš 20 revoliucinių režimų trys – Bolivija, Bisau Gvinėja ir Nikaragva – tinka šiai kategorijai.
Manoma, kad šis kelias trumpuoju laikotarpiu gali atrodyti protingas, nes sukuria mažiau nestabilumo ir chaoso, tačiau ilgainiui yra neproduktyvus, nes tik radikalizmas sukelia „reaktyvią seką“, kuri yra būtina autoritarizmui išlikti.
Pagrindinis šio proceso bruožas yra smurtinė vidaus ir (arba) tarptautinė atsakomoji reakcija. Nnuo revoliucinės Prancūzijos iki komunistinės Rusijos ir Kinijos, pokolonijinio Vietnamo iki XX amžiaus pabaigos Irano ir Afganistano revoliucinės vyriausybės dažnai buvo įtrauktos į karą ar kitokio pobūdžio smurtinius konfliktus.
Kartais naujasis revoliucinis režimas negali išgyventi tokio intensyvaus vidinio ar išorinio pasipriešinimo: keturi iš 20 režimų – Raudonieji khmerai Kambodžoje, Suomija ir Vengrija po Pirmojo pasaulinio karo ir pirmasis Talibano režimas Afganistane – to nepadarė. Tačiau didžiajai daugumai šių režimų smurtinės atsakomosios reakcijos sukūrė sąlygas, būtinas diktatoriško patvarumo ramsčiams statyti.
Čia atsiranda reaktyvioji seka – koncepcija, kurią galima pasiskolinti iš mokslininko Jameso Mahoney. Pirma, egzistencinė grėsmė, kurią smurtas ir karas kelia naujam režimui, nepalieka vietos susiskaldymui, elitas susivienija. Šią sanglaudą dar labiau sutvirtina atmintis apie karą ir su juo susijusias kančias, taip pat ideologinis revoliucinių režimų komponentas, kuris linkęs slopinti trumpalaikį egoizmą“.
Rusijoje, Kinijoje, Vietname, Kuboje, Nikaragvoje, Irane, Mozambike ir kitur pilietinių ar išorės karų baimė sukėlė galingą ir dažnai ilgalaikę paskatą užsidaryti. Ir šis „apgulties mentalitetas“ padeda paaiškinti, kodėl elitas šiose šalyse liko ištikimas režimui net ir ekonominių bei kitų krizių akivaizdoje.
Antra, susidūrimas su karo iššūkiu verčia naujus revoliucinius režimus greitai sukurti didelį saugumo aparatą, kaip tai padarė Castro režimas nuolatinės JAV karinės grėsmės akivaizdoje. Kurdami tokias saugumo pajėgas nuo nulio, revoliucijos lyderiai savo ruožtu gali „prasiskverbti į ginkluotąsias pajėgas su politiniais komisarais ir kitomis partizanų priežiūros ir kontrolės institucijomis“.
Ir galiausiai kontrrevoliucinis konfliktas beveik neišvengiamai veda prie alternatyvių galios bazių susilpnėjimo arba sunaikinimo, ypač dėl to, kad karai „revoliuciniam elitui suteikia ir pateisinimą, ir priemones sunaikinti politinius varžovus“.
Prigimtis ar auklėjimas?
Šiandien pesimizmas demokratijos atžvilgiu vėl paplito. Tačiau, kaip minėta aukščiau, autoritarinis atgimimas neturėtų stebinti: visas ankstesnes bangas sekė atsitraukimas ir neišvengiamai jį lydintis nusivylimas.
Vis dėlto pastarojo dešimtmečio autoritarinis polėkis buvo silpnesnis nei ankstesnių bangų. Daugiau naujų demokratijų, sukurtų per šią naujausią bangą, išliko nei jų kolegos ankstesnėse bangose. Ir nors šiandien pasaulyje yra mažiau demokratijų nei prieš dešimtmetį, jame yra daug daugiau demokratijų nei tada, kai banga prasidėjo aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose.
Galbūt, kaip devintajame dešimtmetyje Dahlio pesimizmas pasirodė esąs nepagrįstas, taip pat bus naujausi teiginiai, pavyzdžiui, vengrų autokrato Viktoro Orbano, kad „liberaliosios demokratijos era baigėsi“.
Nepaisant to, autoritarinių šalių skaičius neabejotinai auga. Atitinkamai, esminė mokslininkų užduotis yra išsiaiškinti ar ši tendencija išliks ir ar sukurtos diktatūros bus atsparios. Vienas iš būdų išspręsti šį klausimą yra vėl sutelkti dėmesį į perėjimus. Iš tiesų, naujojo režimo ištakos ir ankstyvieji egzistavimo etapai kritiškai formuoja jo institucijas, galios struktūras, tarptautinį statusą. Tačiau perėjimai yra tik viena dėlionės dalis. Kaip ir žmonių, režimo gimimas gali turėti įtakos, bet ne visiškai nulemti jo likimą.
Vienas sunkumų, susijusių su revoliuciniais režimais, yra tai, kad šiandien jų yra nedaug. Vietoj to, labiausiai paplitęs šiuolaikinės diktatūros tipas yra tai, kas dažnai vadinama „rinkimų autokratija“. Tokie režimai kaip Orbano Vengrija, Recepo Tayyipo Erdogano Turkija ir Narendros Modi Indija nesiima plataus smurto ar radikalių socialinių ekonominių ar kultūrinių eksperimentų. Vietoj to jie rengia abejotinus rinkimus ir griežtai apriboja esminius liberalios demokratijos bruožus, pvz., laisvą spaudą ir pilietinę visuomenę, vykdomosios valdžios kontrolę, nepriklausomą teismų sistemą ir pagarbą pilietinėms teisėms ir laisvėms.
Tokie mokslininkai kaip Roberto Foa teigė, kad pastaraisiais dešimtmečiais diktatūrinių valstybių pajėgumai išaugo, bent jau lyginant su demokratinėmis valstybėmis. Analizė rodo, kad tokios stiprios valstybės gali geriau susidoroti su socialiniais, ekonominiais ir išoriniais iššūkiais, todėl yra atsparesnės.
Kitaip tariant, kuo daugiau stiprios valstybės diktatūrų, tuo patvaresnė bus dabartinė autokratinė banga. Net ir be radikalizmo ir plataus smurto, būdingo revoliuciniams režimams, labiau tikėtina, kad diktatūros, galinčios sukurti darnų elitą ir stiprias, bet politiškai pavaldžias karines ir policijos pajėgas, bus atsparesnės.
Taigi dabartiniai revoliuciniai režimai, tokie kaip komunistinė Kinija ir Irano Islamo Respublika, turi darnų karinį ir politinį elitą, o opozicija ten praktiškai neegzistuoja. Neabejotinai dėl šios priežasties šie režimai per pastaruosius kelis dešimtmečius buvo gana stabilūs.
Vis dėlto Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, nors jo režimas ir nėra revoliucinės kilmės, taip pat, atrodo, tvirtai kontroliuoja kariuomenę, surišo šalies oligarchus su savo valdžia per korupcijos tinklą ir pašalino visą organizuotą opoziciją. Šie veiksniai gali padėti mums numatyti tolesnį režimo stabilumą.
Jie taip pat, tikriausiai, padėjo įtikinti Putiną ne tik tuo, kad jis gali išgyventi, bet ir sustiprinti savo ir savo šalies padėtį, įveldamas Rusiją į karą Ukrainoje. Tačiau karas pasirodė esąs daug sunkesnis, nei jis tikėjosi, ir lieka neaišku, ar ši karinė avantiūra galiausiai sustiprins, ar susilpnins Putino valdžią.
