Sovietiniais laikais Kaliningrado sritis buvo ne šiaip uždara karinė teritorija, o regionas, turintis pačią didžiausią SSRS karinės technikos ir ginklų koncentraciją kvadratiniame kilometre. Nuo to laiko praėjo dvi dešimtys metų. Kaliningradas vienaip ar kitaip integravosi į europinę erdvę ir užsieniečiams jau nebesisieja su zona už geležinės uždangos. Dar daugiau, Kaliningrado karinis sandas taip pat integravosi į Europos saugumo sistemą. Naujausias to pavyzdys – I Europos karinės medicinos kongresas, įvykęs 2010 metų birželio 10 d. Kaliningrado srityje Baltijos laivyne. Daugiau kaip 300 Rusijos ir užsienio karo medikų (iš Armėnijos, Baltarusijos, Belgijos, Kazachstano, Kinijos, Olandijos, Serbijos, Ukrainos, Uzbekijos, Prancūzijos, VFR, Šveicarijos –15 pasaulio šalių) aptarė kariuomenės medicininio aprūpinimo per ginkluotus konfliktus ir taikdarių operacijas Europoje, taip pat operacijose, palaikančiose taiką už Europos ribų, klausimus.
Kaliningrado demilitarizavimą tam tikra prasme palaiko ir Rusijos prezidentas D. Medvedevas. Jis atsisakė raketų kompleksus „Iskander“ išdėstyti Kaliningrado srityje, o vėliau su JAV prezidentu B. Obama pasirašė 10 metų susitarimą dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo.
Koks gi Kaliningrado srities vaidmuo šiandienėje Rusijos gynybos politikoje? Ar turi savo karinę strategiją labiausiai į vakarus nutolęs Rusijos regionas, apsuptas NATO bazių? Lietuvoje, Zokniuose netoli Šiaulių (160 km nuo Kaliningrado srities sienos) jau kelerius metus veikia NATO aviacijos bazė su JAV karinių oro pajėgų naikintuvais F-16. O šį pavasarį amerikiečių kariškiai prie Kaliningrado sienų atsidūrė jau betarpiškai, Lenkijos šiaurėje (mažiau kaip 100 km nuo Kaliningrado srities sienos) pradėję kurti bazę priešlėktuvinės gynybos raketoms „Patriot“. Su šiuo klausimu „Geopolitika.lt“ kreipėsi į Kaliningrado ekspertus.
Vladimiras Jegorovas, buvęs Baltijos laivyno vadas (1991–2000), buvęs Kaliningrado srities gubernatorius (2000–2005):
Dėl savo geografinės padėties Kaliningrado sritis turi ypatingą reikšmę vykdant Rusijos gynybos politiką. Regionas yra Rusijos pakraštyje, apsuptas NATO šalių, neužšąlančioje Baltijos jūros dalyje. Gynybiniu požiūriu regionas iškeltas į priešakinę liniją. Bet, žinoma, į Kaliningrado sritį nebuvo ir nebus žiūrima atskirai nuo bendros Rusijos gynybos politikos koncepcijos. Čiagi ne valstybė.
Jurijus Savenka, Rusijos Valstybės Dūmos gynybos politikos komiteto pirmininko pavaduotojas, buvęs Kaliningrado meras (1998–2007):
Dėl Kaliningrado srities vaidmens Rusijos gynybos politikoje pateiksiu tokį pavyzdį: pirmas ir kol kas vienintelis Valstybės Dūmos gynybos komiteto išvažiavimas buvo ne kur kitur, o į Kaliningradą. Tai buvo 2008 metų rudenį. Iki to laiko deputatai niekur nevažiavo. Tai rodo, kad mes ypatingai kontroliuojame situaciją Kaliningrade ir karinėse grupuotėse. Kontroliuojami ne tik dalinių aprūpinimo šiuolaikiniais ginklais, naujų laivų statybos, bet ir gyvenamųjų namų statybos kariškiams klausimai. Yra didelių planų. Yra ir lėšų. Be abejonės, visa tai bus įvykdyta. [Baltijos laivyno vado Viktoro Čirkovo žodžiais tariant, 2011 metų viduryje visi Baltijos laivyno kariškiai, turintys teisę gauti nuolatinį būstą, bus juo visiškai aprūpinti. Kaliningrade pradedama 8 daugiaaukščių namų, turinčių 800 butų, statyba. – Aut. pastaba.]
Kaliningrado srities Dūmos deputatas, Saugumo ir teisėtvarkos komiteto narys Igoris Rudnikovas:
Remiantis spaudoje pasirodančiais faktais, galima konstatuoti, kad labiausiai į vakarus nutolęs regionas tam tikra prasme tapo demilitarizuota teritorija. Kaliningrado srityje beveik neliko karinės aviacijos. Prieš kelerius metus „Severnyj“ aerodrome nutraukė veiklą garsus Pokryškino aviacijos pulkas. Jis buvo reorganizuotas ir sumažėjo iki vienos eskadrilės (12–14 lėktuvų), o „Severnyj“ aerodromas su galingomis apsaugos priemonėmis, pastatytas dar vokiečių specialistų, apleistas. Dėl sausumos kariuomenės, tai Rusijos kariuomenės generalinio štabo generolas Nikolajus Makarovas 2009 metais pareiškė, kad Kaliningrado srityje neliks nė vieno tanko. Juos išveš į Rusiją. O sovietų laikais Kaliningrado srityje faktiškai buvo tankų armija: dvi tankų divizijos plius tankų daliniai motorizuotųjų šaulių divizijose.
Dėl Baltijos laivyno galios pažymėsiu, kad birželio 11-ąją, Rusijos dienos išvakarėse du galingiausi kariniai laivai – eskadriniai minininkai „Jaroslav Mudryj“ ir „Bespokoinyj“ iš jo išvyko į nuolatinės dislokacijos vietą Juodosios jūros laivyne. Likęs eskadrinis minininkas „Nastoičivyj“ turi bėdų dėl jėgainės, jos Rusijoje nesuremontuosi. Visos specializuotos gamyklos išsidėsčiusios Ukrainoje.
Tai išorinė demilitarizacija, bet dar yra, taip sakant, ir vidinė. Tai korupcija. Paminėsiu faktą, mano nuomone, sudarantį prielaidų korupcijai. Tai savotiškas Rusijos vyriausiojo vado įsakymo Nr. 400 dėl karininkų premijavimo taikymas. Premijavimas ne simbolinis, o labai reikšmingas: žmonės iš karto gauna 3 arba net 5 mėnesių užmokesčio sumą. Ogi pastaruoju metu milijonai rublių išleidžiami ne kovinių dalinių, o užnugario ir štabų padalinių karininkams skatinti. Pinigai laivams, aviacijos daliniams, sausumos kariuomenei nepatenka. Dėl to kyla nesantaika ne tik tarp karininkų, bet ir tarp karininkų šeimų. Baltijos laivyno karinių dalinių karininkai teisme laimėjo bylą dėl premijavimo, bet teismo sprendimą vadai įvykdė pasityčiodami. Pavyzdžiui, Rusijos didvyriui lakūnui snaiperiui pulkininkui Pavlui Kretovui sumokėjo iš viso 20 rublių (0,5 euro). Užtat karinės tarybos sekretorius gavo 50 tūkstančių rublių (1250 eurų), o Baltijos laivyno užnugario viršininkas – 300 tūkstančių rublių (7500 eurų).
Todėl aš, kaip Kaliningrado srities Dūmos deputatas, parašiau oficialų laišką Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui, kad jis įsigilintų į šį procesą, patikrintų ir nutrauktų gėdingą pinigų skirstymo praktiką. Šis veiksnys skaldo Kaliningrado srities ginkluotąsias pajėgas.
Apibendrindamas konstatuosiu, kad, nepaisant tokios demilitarizacijos, Vakarai vis dar nerimauja dėl karinio Kaliningrado. O nepasitikėjimą kelia tai, kad srityje sukaupta labai didelės šaudmenų atsargos. Milijonai vienetų. Tai sviediniai, minos, torpedos, aviacinės bombos, raketos, kurių į Kaliningrado srityje buvo ypač daug dar nuo šaltojo karo laikų, kovos veiksmų Europoje atvejui. Neveš juk jų iš Pamaskvio arba Uralo. Maža to, kai dešimtame dešimtmetyje sovietiniai kariai traukėsi iš VDR, Čekoslovakijos, Lenkijos, Vengrijos, Bulgarijos, technika, ginklai ir šaudmenys buvo vežami į Kaliningrado sritį kaip į artimiausią Rusijos teritoriją.
Tatjana Bondarčiuk, Baltijsko miesto, kuriame dislokuota Pagrindinė Baltijos laivyno karinė jūrų bazė, administracijos vadovė:
Kariškių buvimas, atvirai pasakius, nelabai riboja nei ekonominės, nei turistinės miesto plėtros. Žinoma, Baltijske yra teritorijų, į kurias draudžiamas arba ribojamas užsienio turistų ir Rusijos piliečių patekimas. Bet tokių pat apribojimų yra ir Vakaruose. Ir miestas dėl to nė kiek nenukenčia. Buvusį Pilau [taip Baltijskas vadinosi iki karo. – Aut. pastaba] kasmet aplanko dešimtys Vokietijos piliečių, ir niekam dar nebuvo atsakyta. Praėjusiais metais buvo išmontuotas paskutinis uždaro karinio miesto simbolis – užkardas įvažiuojant į Baltijską [Baltijos laivyno kariškiai daugiau kaip pusę amžiaus tikrino visų įvažiuojančiųjų pasus. – Aut. pastaba]. Kalbant apie turizmo plėtrą galima pasakyti, kad neseniai buvo atidarytas pirmas turistinis vandens maršrutas Kaliningradas–Baltijskas užsukant į Baltijsko (Aistmarių) neriją. Pasitaiko prieštaravimų su kariškiais, bet tai vyksta dėl to, kad karinė valdžia dažniausiai neturi teisės priimti sprendimų vietoje. Jiems tenka viską derinti su Maskva.
Olegas Šlykas, pasienio su Lenkija miesto Mamonovo apygardos vadovas:
Mūsų miesto valdyba turi tam tikrų keblumų dėl kariškių, nes diduma apygardos yra pasienio zonoje [turimas omenyje FST įsakymas dėl pasienio zonos režimo taisyklių: užsieniečiai įvažiuoti į teritoriją turi gauti leidimą. – Aut.pastaba]. Bet šie keblumai ne tokie esminiai, kad būtų galima kalbėti apie miesto valdybos problemas plėtoti ekonomiką. Geras pavyzdys – Mamonove įkurta tarptautinė įmonė „Hipp“, gaminanti vaikų maistą [numatomas vokiečių investicijų dydis yra 200 mln. eurų. – Aut.pastaba]. Šiandien „Hipp“ jau dirba, šiuo metu vyksta produkcijos sertifikavimas Maskvoje. Įprasta Rusijos biurokratija. Pati vaikų maisto gamyba ir logistika jau išbandyta.
Andrejus Vypolzovas
