2020 m. laikrodžio rodyklė buvo pastumta ir rodė, kad liko tik 100 sekundžių iki vidurnakčio. Taip buvo nustatyta dėl besitęsiančių branduolinių ginklų gamybos, ribotų politinių atsakų į klimato pokyčius ir kibernetinės dezinformacijos gausėjimo. Nors šiose srityse įvyko tam tikri optimistiniai pokyčiai, pavyzdžiui, iškastinio kuro paklausos sumažėjimas, praėjusiais metais taip pat įvyko COVID-19 pandemija – pasaulinė katastrofa, kuri išryškino daugybę silpnų mūsų gyvenimo būdo vietų.
„Pasaulio pabaigos laikrodžio rodyklė rodo 100 sekundžių iki vidurnakčio, arčiausiai, kiek ji yra buvusi, – pareiškė dr. Rachel Bronson, Atomikos mokslininkų biuletenio prezidentė ir generalinė direktorė. – Koronaviruso pandemija yra istorinis „žadintuvas“, ryški iliustracija, kad nacionalinės vyriausybės ir tarptautinės organizacijos nėra pasirengusios suvaldyti civilizaciją sunaikinti galinčių branduolinių ginklų ir klimato kaitos grėsmių“.
Pasaulio pabaigos laikrodis yra metaforinis laiko skaičiavimas link žmogaus sukeltos pasaulinės katastrofos tikimybės. Vidurnaktis yra taškas, kurį pasiekus gali įvykti hipotetinė apokalipsė. Kuo laikrodžio rodyklė arčiau vidurnakčio, tuo arčiau žmonija yra prie pasaulinės katastrofos.
Projektą 1947 m. pradėjo Atomikos mokslininkų biuletenis – atominių mokslininkų grupė, kuri vis labiau nerimavo dėl atominių bombų gausėjimo ir intensyvių geopolitinių nesutarimų tarp JAV ir SSRS. Daugelis mokslininkų kažkada dalyvavo Manhatano projekte 1940-aisiais – itin slaptoje JAV vyriausybės misijoje sukurti pirmąją atominę bombą, tačiau laikui bėgant jie suvokė savo sukurto monstro grėsmę.
Šaltojo karo pradžioje 1947 m. Pasaulio pabaigos laikrodis buvo nustatytas 7 minutės iki vidurnakčio, tokiam laiko pasirinkimui daugiausia įtakos turėjo branduolinės ginkluotės supervalstybių kivirčai. Šaltojo karo įtampai tai didėjant, tai mažėjant, laikrodžio rodyklė vis labiau tolo nuo vidurnakčio žymės. Laikrodis toliausiai nuo vidurnakčio buvo 1991 m. – siekė 23.43 val., kai šaltasis karas artėjo prie pabaigos po 1989 m. griuvusios Berlyno sienos, iširus SSRS ir pasirašius strateginių ginklų mažinimo sutartis.
Tačiau nuo to laiko laikrodis vėl pamažu tiksėjo link vidurnakčio. Pastaraisiais metais artėjimą prie vidurnakčio pirmiausia nulėmė trys veiksniai: nuolatinis branduolinių ginklų kaupimas, veiksmų dėl klimato kaitos nebuvimas ir vadinamosios „ardomosios technologijos“, apimančios vis didesnę dezinformaciją, kibernetinę kovą ir dirbtinį intelektą.
Atrodo, kad atominio karo grėsmė XXI amžiuje jau yra nereali, tačiau grėsmė vis dar tvyro ir gali padaryti įtaką mūsų planetos likimui. Nepaisant pažangos mažinant šaltojo karo branduolinių ginklų arsenalus, 2020 m. pradžioje bendras branduolinių ginklų inventorius buvo maždaug 13 410 branduolinių užtaisų, maždaug toks pat, koks buvo 1950-aisiais. Iki 1800 branduolinių užtaisų taip pat yra parengti naudojimui.
Tačiau vyriausybių, institucijų ir „suklaidintos visuomenės“ netinkamas elgesys COVID-19 pandemijos metu rodo, kad žmonija išlieka nepasirengusi kovoti su didesnėmis branduolinio karo ir klimato kaitos grėsmėmis, rašoma mokslininkų biuletenyje.
Atskirame pareiškime jie apkaltino vyriausybes „atsakomybės stoka“ ir mokslinių rekomendacijų dėl vienos didžiausių pasaulyje matytų visuomenės sveikatos krizių ignoravimu, tačiau pripažino, kad JAV prezidento J. Bideno, palaikančio tarptautinį bendradarbiavimą ir mokslu pagrįstą politiką, išrinkimas yra teigiamas žingsnis į priekį.
„Prieš COVID-19... Niokojančios pandemijos idėja buvo perkelta į mokslinę fantastiką ir istorines nuorodas. Manau, kad mes visi dabar žinome, kad taip nėra“, – internetiniame pranešime sakė dr. Asha George, Atomikos mokslininkų biuletenio mokslo ir saugumo valdybos narė.
