Euro zona susiduria su krize, kurią išspręsti finansų specialistams nėra paprasta. Europos Taryba turėjo pažadėti šimtus milijardų eurų savo pavojuje atsidūrusioms šalims narėms, nors Europos ekonomikos kaip visumos padėtis nėra beviltiška. Priešingai, dauguma tyrimų ir ekonominių indikatorių rodo nemenką pakilimą, o rimčiausioje bėdoje esanti Graikija sudaro tik 3 proc. srities BVP.
Vis dėlto krizė Europos Sąjungai (ES) sukėlė egzistencinį iššūkį. Ji pareikalavo tokių didžiulių sumų, nes pagrindinis Europos valdymo principas remiasi į valstybės prigimtį. Graikijos atvejis uždavė paprastą, bet esminį klausimą – ar ES narei galima leisti žlugti? Egzistuoja požiūris, kad valstybė yra šventa ir neliečiama. ES turi įsikišti ir padėti bet kuriai suklydusiai šaliai vėl atsistoti ant kojų. Tačiau visa tai suponuoja, kad narės turi laikytis pagrindinių sąjungos ekonominių vertybių – fiskalinio taupumo ir rinkos reformos. Problemos gali kilti tik dėl nenumatytų šokų, laikinų vietinių politinių sunkumų ir svarbiausios priežasties – iracionalių rinkų.
Pritaikytas Graikijai šis požiūris implikuoja, kad valstybės fiskalinė krizė kilo iš pernelyg jautrios pasaulio finansų rinkų reakcijos į vietinius politinius sunkumus (šiuo atveju per didelės graikų vyriausybės išlaidos prieš praeitų metų rinkimus). Tai rodo, kad Europa visiškai kontroliuoja krizę ir kad jos valdžia plėtoja visapusį planą, kuris išspręstų visas Graikijos fiskalines ir struktūrines problemas. Tarptautinio valiutos fondo ir ES planas turi pasisekti. Žlugimas nėra išeitis.
Alternatyvus požiūris yra pragmatiškesnis ir labiau paremtas taisyklėmis. Jis pagrįstas prielaida, kad šalys narės išlieka suverenūs vienetai, ir įmanoma, jog valstybė neįgyvendina būtinos ekonominio sureguliavimo programos. Šis supratimas įtvirtintas euro sukūrimo dokumente, kur nustatyta, kad kiekviena šalis atsakinga už savo valstybės skolą. Tokiu atveju žlugimas tampa išeitimi, jeigu valstybė sulaužo pagrindines bendros valiutos taisykles.
Šiuose debatuose finansų rinkos tiesiogiai nedalyvauja, tačiau akylai stebi žaidimą. Graikų skolos, o ypač ilgalaikės skolos, dalininkai turi apskaičiuoti tikimybę, kad Graikijos politinė sistema pasirodys pakankamai stipri, kad įgyvendintų reformas, reikalingas iki galo ir laiku išmokėti skolas. Bendras finansų rinkų sprendimas dėl bet kurios vyriausybės fiskalinės ir ekonominės politikos yra išreiškiamas rizikos mokesčiu, kurį valdžia turi sumokėti dėl savo išorinės skolos. Abejonės finansų rinkose veda prie didesnės rizikos. O finansuoti su tokiomis problemomis susiduriančią valdžią yra dar sunkiau. Finansų rinkos dažnai nusprendžia klaidingai, tačiau tokie yra gyvenimo faktai, kurie dažniausiai nenumatomi ir nesureguliuojami.
Galima prieštarauti, kad minėtoji požiūrių skirtis yra daugiau akademinė, nes žlugimas tikrai nėra išeitis, jeigu jis sukeltų pražūtingą reakciją visuotinėse finansų rinkose. Vis dėlto Europos Taryba nori išplėtoti konkrečius pasiūlymus, kaip reformuoti monetarinę sąjungą. Pagrindinis pasirinkimas šiai grupei yra paprastas: ji turėtų stengtis išvengti žlugimo (įtraukiant neterminuotą fiskalinę paramą) arba taip pat turėtų pasiruošti šalies narės žlugimui, kad galėtų sušvelninti pasekmes, jei taip nutiktų.
Pirmasis pasirinkimas leistų išplėtoti tokias priemones kaip sustiprinti stabilumo ir augimo paktą. Pavyzdžiui, galėtų būti daugiau sąlygų ekonominės politikos priežiūrai ir bendradarbiavimui. Tačiau ši prieiga neatsako į pagrindinį klausimą – ką daryti, jeigu gairės neveikia? Kol ES lyderiai į jį neatsakys, finansų rinkose ir toliau kils abejonių dėl ilgalaikio euro stabilumo. Euro zona negali politiškai ir ekonomiškai stabilizuotis be solidaus modelio krizei išspręsti ir be sugebėjimo susidoroti su suverenių valstybių įsipareigojimų nevykdymu.
Pagal portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.
