Išvertus iš japonų kalbos, žodis „cunamis" reiškia uosto bangą. Tai – banga milžinė, kuri kyla pasislinkus Žemės plutos tektoninėms plokštėms, vykstant povandeniniam drebėjimui jūroje, šlaitų ir kalnų nuoslankoms pakrantėje, išsiveržus povandeninėms lavinoms ir vulkanams, ar net nukritus meteoritams. Dažniausiai cunamiai kyla Ramiajame vandenyne.
Vadinamasis Ramiojo vandenyno ugnies žiedas yra tarsi vulkanų grandinė, nes čia ypač aktyviai juda ir viena po kita palenda tektoninės plokštės – dėl jų judesių jūroje kyla drebėjimas ir susidaro didžiulės bangos.
Japonijos padėtis yra ypatinga tuo, kad ties ja susiduria net keturios tektoninės plokštės: kovo 11–ąją cunamį sukėlusios Eurazijos ir Ramiojo vandenyno plokštės bei Šiaurės Amerikos ir Filipinų jūros.
Ketvirtadalis visų pasaulyje užregistruojamų cunamių, tai yra 4–5 kasmet, „aplanko" Japoniją. Ir taip jau 140 metų...
Augant pasaulio gyventojų skaičiui, teritorijos netoli jūros apgyvendinamos vis tankiau, todėl šių bangų padariniai tampa vis skaudesni.
Nors žmogus jau sukūrė cunamių išankstinio įspėjimo sistemas, laikas pasiruošti artėjančiai bangai matuojamas minutėmis.
Cunamio greitis ir bangų aukštis priklauso nuo šia bangą sukėlusių anomalių reiškinių stiprumo bei jūros gylio ir atstumo nuo kranto.
Didžioji dalis cunamių yra beveik nepastebimi, nes siekia iki 2 m aukščio. Kraštutiniais atvejais bangų aukštis gali siekti kelis šimtus metrų, plotis – šimtus kilometrų, o plitimo greitis – iki 800 km/val.
Paprastai banga yra tuo greitesnė, kuo gilesnė jūra. Banga sustumiama ir iškyla tik atsitrenkusi į kliūtį, tai yra į krantą. Tokį vandens judėjimą galima imituoti vonioje: teliūškuojant kojomis, vanduo atsitraukia nuo vonios galo, o grįždamas stipriai ūžteli.
Apie artėjantį cunamį galima spręsti iš to, kad jūra atslūgsta itin toli. Tokiu atveju reikia kuo greičiau trauktis į aukščiau esančią vietovę ir kuo toliau nuo kranto. Būtina atkreipti dėmesį ir į upes, įtekančias į jūrą, nes dėl cunamio jos gali siūbtelėti toli į šalies gilumą.
• Mokslininkai mano, kad didžiausias visų laikų cunamis kilo maždaug prieš 200 mln. metų į Žemę nukritus meteoritui ir sunaikino tris ketvirtadalius gyvų būtybių.
• 1628 m. pr. m. e. vulkano išsiveržimas Egėjo jūros Santorino saloje sukėlė potvynį, nušlavusį visą rytinę Viduržemio jūros pakrantę.
• Apie 600 m. e. metus dokumentuose pirmą kartą užfiksuotas cunamis Japonijoje. Tačiau anuomet pakrantės teritorijos buvo menkai apgyvendintos. Atviroje jūroje žvejai cunamio nepastebėjo ir grįžę labai nustebo radę nuniokotą pakrantę.
• 1958 m. milžiniška nuošliauža Aliaskos pietrytinėje dalyje sukėlė megacunamį. Bangų aukštis siekė daugiau kaip 500 metrų.
• 2004 m. gruodžio 26 d. 9,3 balo stiprumo žemės drebėjimo Indijos vandenyne padarinys buvo vienas stipriausių cunamių per visą žmonijos istoriją. 8 Azijos šalyse žuvo mažiausia 230 tūkst. žmonių – daugiausia nukentėjo Šri Lanka, Indonezija, Tailandas. Bangos nusirito iki Rytų Afrikos pakrantės.
• 2006 m. liepos 17 d. Žemės drebėjimas jūroje prie Javos salos sukėlė cunamį, nusinešusį 700 žmonių gyvybes.
• 2007 m. balandžio 2 d. povandeninis žemės drebėjimas prie Saliamono salų Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje sukėlė iki 12 m aukščio bangas, kurios nusiaubė Saliamono salyną.
• 2009 m. rugsėjo 30 d. įvykus žemės drebėjimui Samoa pakrantėje, kilo cunamis, nuo kurio nukentėjo dalis salų, žuvo apie 100 žmonių.
• 2010 m. spalio 25 d. netoli Sumatros salos kilusio žemės drebėjimo padarinys buvo apie 3 m aukščio potvynio banga, užpylusi Mentavai salas. Žuvo per 270 žmonių, daug dingo be žinios.
