„Kai pradėjau dirbti su tarptautiniais projektais ir mano draugai juokaudavo, kad man jau laikas krautis lagaminus ir važiuoti į vieną ar kitą šalį, visada sakydavau, kad niekur neišvažiuosiu, kad Lietuvoje man yra labai gerai. Taip jau atsitinka, kad nespjauk į vandenį, nes paskui teks gerti“, – Žinių radijo laidoje „Salos“ kalbėjo U. Lipeikaitė.
Kartu su savo gyvenimo vyru U. Lipeikaitė pasirinko gyventi ne Lietuvoje, o Čilės sostinėje Santjage. Atvykusi į Čilę, lietuvė pamatė privalumus, kurių trūksta Lietuvoje.
„Pirmiausia – tai nuostabus klimatas, nuolat šviečianti saulė, vos kelios dienos lietaus per metus, vos 4–5 savaites trunkanti žiema, kuri nėra net panaši į tą lietuvišką žiemą. Linksmi žmonės, šiek tiek atviresni nei Lietuvoje, smalsūs. Daug žuvies, jūros gėrybių, Čilės vynas...“, – vardijo emigrantė.
Ji nurodė, kad buvo ir problemų: pirmiausia, pasak jos, reikėjo iš karto išmokti ispanų kalbą. Dar vienas dalykas – Čilės sostinės Santjago užterštumas. Čiliečio, gvvenančio Santjage, plaučiai, pasak U. Lipeikaitės, po tam tikro laiko atrodo kaip užkietėjusio rūkaliaus. Galiausiai Čilėje vyksta nuolatiniai žemės drebėjimai.
„Mes net turime skirtingus žodžius žemės drebėjimams ir lengviems padrebėjimams, kuriuos jaučiame kas keletą dienų. Tai nėra pavojinga, tai net yra gerai – taip žemė išsijuda ir nesukaupia energijos dideliam žemės drebėjimui, bet, žinoma, prie to reikia priprasti.“
Ji pridūrė, kad pripratus prie tokių drebėjimų gali būti net malonu ar juokinga pamatyti kaip, pavyzdžiui, juda stiklinė jos nepalietus.
Lietuvė pasakoja, kad čiliečiai labai smalsūs: jiems įdomus lietuvių gymis, žmonės U. Lipeikaitę net gatvėje bibliotekoje, parke, kalbina, prisėda šalia, klausia, iš kur ji atkeliavusi. Kita vertus, Čilės provincijoje gyvenančių žmonių mentalitetas, pasak U. Lipeikaitės, labai panašus į lietuvių: „Aš Čilės pietuose, kurie ir savo gamta labai panašūs į Lietuvą, išskyrus, kad turi kalnus, bendraudama su žmonėmis jaučiuosi kaip savo tetos kaime. Tas pats vaišingumas, sodinimas prie stalo, ilgi šeimyniniai pokalbiai...“
Ji pažymi, kad čiliečiai – didesni karštakošiai, emocionalesni nei lietuviai: „Kartais kyla tokių audrų stiklinėje, intrigų iš nebūtų istorijų, kartais moterys užsiplieskia ir nutrenkia viską nuo stalo, vyrai užsidega, trenkia durimis ir išeina.“
Pašnekovė pasakoja, kad nors jai pačiai Lotynų Amerikos temperamentas nepersidavė, tačiau jos sūnui – taip. U. Lipeikaitė sako, kad su sūnumi namie visada bendrauja lietuviškai, ir šią kalbą jis tikrai supranta, tačiau pripažįsta, kad išlaikyti kalbą sunku ispaniškoje aplinkoje.
„Palaikyti lietuvybę čia praktiškai neįmanoma – gyvena keli lietuviai, su kuriais susitinkame, bet rimtesnio kultūrinio pagrindo pristinga“ – pasakoja moteris.
Ekonomiškai Čilė, pasak emigrantės, yra stipriausia Lotynų Amerikos šalis – statistiškai gyvenimo lygis aukštas, tačiau yra milžiniška socialinė atskirtis.
„Turtingas žmogus Čilėje neprilygsta turtingam žmogui Lietuvoje. Turtingas žmogus Čilėje – tai multimilijonierius, į darbą skrendantis sraigtasparniu“, – pasakojo U. Lipeikaitė.
Ji sako nepamirštanti savo šaknų: į Lietuvą stengiasi nuvažiuoti nors kartą per metus. Iš maisto U. Lipeikaitė sako labiausiai pasiilgstanti varškės, o ko tikrai netrūksta – tai klimato.
„Lietuvai to labai trūksta. Matau, kai ateina pagaliau pavasaris po ilgos mūsų žiemos, net žmonių veidai, net „facebookas“ pasikeičia – pražysta pumpurais iš karto. Kai yra šilta, tai ir širdy yra labai šilta.“
