„Prieš Chodžaly, azerbaidžaniečiai manė, kad jie juokauja su mumis, jie manė, kad armėnai negali pakelti rankos prieš civilius gyventojus. Mes pajėgėme sugriauti šį [stereotipą]."
Dabartinis Armėnijos prezidentas, ir 1992 m. karo vadas Seržas Sarkisianas interviu
(Thomas de Waal, "Black Garden: Armenia and Azerbaijan through peace and war",
New York & London: New York University Press, 2003, pp. 169-172)
Vasario 26 dieną, 1992 metais, Armėnijos pajėgos, remiamos buvusių sovietinių 366 motorizuotos pėstininkų brigados, įsikūrusi netoli Khankendi (buvusios Kalnų Karabacho autonominės apygardos sostinė) subombarduoja ir užgrobia Chodžaly, Vakarų Azerbaidžano miestą. Šio incidento metu armėnų pajėgos nužudė 613 Chodžaly gyventojų, įskaitant 83 vaikus, 106 moteris (kai kurios iš jų buvo besilaukiančios), 70 senelių, likusius išvijo ir sunaikino miesto infrastruktūrą.
Tie, kurie sugrįžo į Chodžaly miestą po keletos dienų, rado masinių skerdynių įrodymus. Medicininiai tyrimai parodė, kad 57 aukos buvo nužudytos itin žiauriai. Ekspertizės atskleidė, kad kai kurios aukos buvo nuskalpuotos dar gyvos. Armėnų kariai žalojo beatodairiškai žalojo azerbaidžaniečių galvas, plaštakas, kojas, ausis. Kai kuriuos – tiesiog sudegino gyvus.
Po Chodžaly žudynių Armėnijai buvo parengta dirva užimti Kalnų Karabachą. Kadangi Armėnijos karinės pajėgos judėjo į Šušą, Lachiną ir kitus Karabacho miestus, o vėliau į Zangilano ir Agdamo regionus, azerbaidžaniečiai bėgo, norėdami išvengti Chodžaly gyventojų likimo.
Šio neoficialaus karo baigėsi 20% Azerbaidžano teritorijos okupacija ir beveik 1 mln. azerbaidžaniečių bei kitų tautinių mažumų išstūmimu iš Karabacho.
2008 m. gegužės mėnesį prasidėjo tarptautinė informacinė kampanija, pavadinta "Justice for Khojaly" (Teisingumas Chodžaly), siekianti užbaigti dezinformaciją.
Ši kampanija - svarbus tarptautinių jaunimo organizacijų žingsnis, nustatant faktus ir siekiant ištaisyti istorinę neteisybę Chodžaly tragedijos suvokime, kuris nepaliauja tęstis 18 metų.
Štai kaip apie tragediją pasakoja 28 metų Anaras Usubovas, išgyvenęs lemtingąsias žudynes, kurių metu žuvo 613 taikių kaimo gyventojų, o 1275 buvo paimti į nelaisvę:
Prieš skerdynes
„Chodžaly buvo be apsaugos nuo 1988 metų. Kiekvieną kartą, kai kildavo neramumai, žmonės bėgdavo į netoliese įsikūrusį Agdamo miestą. Deja, neramumams praėjus, žmonės turėdavo grįžti atgal, nes Agdame jiems paprasčiausiai nebūdavo vietos.
Po 1989 metais vykusios pakartotinės armėnų atakos, apie 200 Chodžaly gyventojų pavyko persikelti. Mano mama, du broliai ir aš taip pat persikėlėme į Agdamą. Agdame praleidome keletą savaičių, kol vėl sugrįžome į Khojalį.
Grįžtant į miestą sraigtasparnyje pritrūko vietos, todėl mano broliai liko Agdame. Kas kartą armėnų puolimai būdavo vis intensyvesni ir agresyvesni, suniokojantys vis daugiau infrastruktūros. 1990 metais bombų atakos metu buvo susprogdinta mano mokykla, todėl turėjau mesti mokslus. Padėtis blogėjo. Bombų ir sviedinių sprogimų garsas tapo įprasta mūsų gyvenimo dalimi. 1990 m. armėnai sunaikino Chodžaly jungtį su išoriniu pasauliu ir pradėjo blokadą. Mūsų gyvenimas tapo merdėjančiu. Neliko viešojo ir privataus sektoriaus darbo vietų, o gyventojai viską, kas buvo reikalinga išgyvenimui gaudavo iš sraigtasparnių. Vienintelė susisiekimo priemone išliko oro transportas. Bet ir ši galimybė iš mūsų buvo greitai atimta: armėnai į vieną atskrendantį sraigtasparnį paleido SQAD tipo raketą. Sprogimo metu žuvo apie 40 žmonių.
1992 metais, vasario 25 dienos vidurnaktį, armėnai dar kartą nukreipė ugnį į kaimą. Kaip įprasta, išgirdome šūvius ir kulkosvaidžio garsus. Tikėjomės, kad atakos greit pasibaigs. Bet artilerija šaudė į mus, tai buvo tikras kulkų lietus. Atrodė, kad tankai ir kulkosvaidžiai šaudė tuo pačiu metu.
Palikome namus. Mūsų namai sproginėjo ir liepsnojo. Miestas buvo visiškai sunaikintas. Ta diena įsirėžė į mano atmintį ir aš jos nepajėgsiu pamiršti iki mirties. Tuo metu mieste buvo apie 3000 žmonių. Išsigandę žmonės išsibarstė kas kur ir pradėjo bėgti. Aplinkiniai kaimai jau buvo okupuoti.
Suvokėme, kad atsidūrėme spąstuose iš trijų pusių, o vienintelis būdas pabėgti buvo kelias per mišką. Bėgdami mišku, dar turėjome galimybę pasiekti kaimynystėje esantį Agdamą. Taigi pasileidome bėgti mišku. Nebuvo jokio organizuoto pabėgimo plano. Visi bandė gelbėtis patys ir apsaugoti savo šeimos narius. Žmonės buvo išsibarstę, bėgo grupėmis. Kai kurios grupės buvo iš 30-ies, kai kurios iš 40-ies žmonių: giminaičių, kaimynų, šeimos narių. Kai kurie per sumaištį bėgo į priešingą pusę, pasirinkdami kelią, vedantį į Armėnijos karinių pajėgų pusę.
Žvelgdamas iš retrospektyvos, manau, kad, viena vertus, buvo blogai, jog bėgome ne kartu, kita vertus, gal ir gerai, nes, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, armėnams išžudžius visą šeimą, nepasilikdavo vienišų jos narių. Vienas iš mūsų kaimynų, kuris prarado visus savo šeimos narius ir artimuosius, netrukus po to nusižudė Baku.
Norėdami pasiekti mišką, turėjome kirsti Gargaro upę. Per ją teko bristi lediniu vandeniu, o po to pėsčiomis klampoti per snieguotą mišką. Kai kurie žmonės buvo basi, be jokių šiltų drabužių. Keletas mirtinai sušalo, daugelis patyrė sunkius nušalimus. Miškas mums būtų leidęs pasiekti azerbaidžaniečių Nakhchivaniko gyvenvietę Agdame. Tačiau, kai pasiekėme kitą miško pusę, su siaubu supratome, kad tai tebuvo pasala. Armėnų kariai jau laikė mūsų.
Nuo kojų iki dantų apsiginklavę kariai pradėjo šaudyti. Kai kurie mūsų vyrai turėjo medžioklinius ginklus. Palyginus su karo mašinomis, tankais, raketomis ir kita karine technika, kuria buvome puolami armėnai – mūsų medžioklės ginklai atrodė kaip žaislai. Savo primityviais ginklais apsiginti nesugebėjome.
4 dienos nelaisvėje
Armėnams išžudžius visus ginkluotus vyrus iš mūsų grupės, buvome paimti įkaitais ir nugabenti į artimiausią Askarano miestą, kontroliuojamą Armėnijos kariuomenės. Pakliuvęs į nelaisvę aš supratau, kad atsiskyriau nuo mamos ir tėčio. Paniškos sumaišties metu kai kurie iš mūsų spėjo pasislėpti miške, kai kurie mirė nuo šalčio, o kai kurie buvo pasalos metu buvo nužudyti.
Maždaug 40 įkaitų armėnai išrikiavo į eilę. Buvome suskirstyti į grupes. Vyresni nei 18 metų vyrai buvo išsiųsti į Khankendi, vėliau į Jerevaną. Šeši mano pusbroliai atsidūrė tarp jų. Jie - vis dar dingę be žinios. Tie, kurie vilkėjo karines uniformas, buvo nušauti tiesiai prieš mūsų akis.
Įkaitai buvo laikomi dvejuose pagrindinėse vietose: pirmoji buvo Askerani kalėjimas, o kita buvo policijos nuovada. Tai buvo tamsus, šaltas ir betoninis pastatas. Pastate buvo maždaug 60 žmonių. Moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės, visi buvo uždaryti ten pat. Armėnijos kariai įkalintiesiems ištraukė auksinius dantis. Jie degino rankas ir pirštus, o kai kuriems įkaitams traiškydavo pirštus ir nagus tarp durų. Merginos ir moterys buvo be paliovos prievartaujamos. Kartą per dieną mums duodavo atsigerti purvino vandens iš šiukšlių kibiro. Nuo troškulio gelbėdavo tik tirpdomas sniegas.
Daugelis sužeistų įkaitų buvo labai prastos būklės. Jiems nebuvo suteikta jokia medicininė pagalba. Gyvenome žinodami, kad kiekviena sekundė gali būti paskutinė. Įkaitai patyrė daugybinius nušalimus, daugeliui grįžus iš nelaisvės buvo amputuoti pirštai, kai kuriems ir galūnės. Askerane mus laikė keturias dienas, kol Azerbaidžanas mus išpirko. Armėnams už mus buvo pasiūlytas benzinas. Ciniška, bet Azerbaidžano ir Armėnijos vyriausybės vesdavo derybas dėl įkaitų keitimo į prekes.
Kai buvau išlaisvintas, grįžau į į Agdamą. Mane pasitiko šokiruojantys vaizdai. Agdamas atrodė kaip žmonių mirusių bei sužeistų žmonių turgus. Buvo baisu į juos žiūrėti. Žuvusiųjų kūnai, buvo palaidoti Uzundura vietovėje, kurią armėnai užėmė jau po 6 mėnesių. Žmonės desperatiškai ieškojo savo artimųjų tarp lavonų ir sužeistųjų. Moterys iš sielvarto verkė, raudojo ir nagais draskė skruostus. Tai buvo nenusakomai baisu.
„IDP“ gyvenimas
Agdame mane susirado mamos giminaitė. Su ja gyvenau Giyasli kaime Agdame vienerius metus. Retai lankydavau mokyklą, nes joje būdavo nesaugu. Kartojosi tas pats scenarijus, tik šį kartą Agdame. Netrukus, 1993 metų birželio pabaigoje, armėnai užėmė Agdamo miestą ir aš antrą kartą tapau įkaitu. Buvau išgabentas į Naftalaną, kur išgyvenau šešis mėnesius. Vos nemiriau iš bado.
Duoną pagal kuponus gaudavome kartą per dieną. Deginome žibalą, kad nors kiek sušiltume. Netrukus armėnai netoliese susprogdino raketinę bombą, todėl gyventojai privalėjo bėgti iš ir Naftalano. Patekau į vieną iš dviejų belaisvių stovyklų Bardoje. Stovykloje buvo apie 1500 žmonių.
Sunku nupasakoti gyvenimo sąlygas, kuriomis mes buvome laikomi toje stovykloje. Vienoje mažoje palapinėje glaudėsi nuo penkių iki šešių žmonių. Po penkių mėnesių, kai armėnai pagaliau nutraukė ugnį Naftalane, mes sugrįžome ir aš privalėjau susikurti gyvenimą iš naujo. Tada ten gyvenau iki 1999 metų, o vėliau persikėliau į Barda. Per šiuos metus mes vis tikėjomės, kad kiekviena diena bus paskutinė diena, kai esame pabėgėliai. Buvome įsitikinę, kad kada galėsime grįžti į savo gimtąjį miestą, tačiau taip neįvyko.
Nepaisant visų pertraukų, kurias lėmė karas ir pabėgėlio gyvenimo sunkumai, man pavyko gauti išsilavinimą. Aš sėkmingai mokiausi mokykloje Baku ir buvo pakviestas dirbti tarptautinėje organizacijoje. Įveikiau nemažą gyvenimo atkarpą, bet mano sieloje plyšo gilus randas.
Didžiuojuosi ir džiaugiuosi „Justice for Khojaly“ kampanija bei iniciatyva, kuria siekiama papasakoti apie mano miesto tragediją tarptautiniu lygiu. Aš manau, kad kuo daugiau žmonių sužinos apie šią tragišką istoriją, tuo mažiau nusikaltimų žmogiškumui bus padaryta ateityje. Agresorius turi žinoti, kad nėra pateisinimo nekaltų žmonių žudymo. Remiuosi posakiu: „negyvas negali sušukti už teisingumą, tai – gyvųjų pareiga"
Tad sušukime už teisingumą ir žmones. Kovokime už teisingumą Chodžaly ir visoms kitoms konfliktų aukoms ...“
Su liudininku kalbėjo ir pateikė spaudai Sophie Boeschoten, nepriklausoma žurnalistė iš Nyderlandų.
© 2010 Tarptautinė kampanija „Justice for Khojaly“ („Teisingumas Khojaly“)
www.justiceforkhojaly.org
