Europos gerovės sode įsiplieskė chaosas. Ir visą šį chaosą jau tapo įprasta vadinti arabų pavasariu. Taip, iš tiesų – tai tikriausiai arabų pavasaris, tačiau įvykiai Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vakariečius ekspertus užklupo, kaip žiema ir sniegas kasmet netikėtai užklumpa Lietuvos savivaldybes...
Sociologai, politologai, antropologai, ekonomistai, taip pat kaip ir 1989 metų revoliucijų ir sukilimų atveju, jei dar nėra, tai tikrai bus badomi pirštais už trumparegiškumą, t. y. nesugebėjimą numatyti tokių svarbių procesų. Apie šiuos procesus ir verta kalbėti. Įvykiai atsitinka ir praeina, o procesai gyvuoja visuomenėse ir yra lyg jų kvėpavimo ritmas: jose bręsta, plėtojasi, vystosi, blėsta ar virsta kitais procesais. Todėl tikriausiai socialinių mokslų atstovai ir neturėtų pernelyg krimstis: juk svarbiausia jų užduotis – ne numatyti, o paaiškinti šiuos procesus. Analizuojant išsilaisvinimo procesus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose reikėtų pabrėžti, kad jų nevertėtų skubotai vadinti demokratinėmis revoliucijoms dėl dviejų akivaizdžių priežasčių.
Visų pirma Tuniso, Egipto, Jemeno, Libijos, Sirijos, Omano, Bahreino, Maroko sukilimų priežastys sietinos ne vien su politiniais ideologiniais motyvais (demokratijos siekiu), o veikiau slypi „žmogiškojo saugumo trūkume“, kuris vis stipriau smaugė šias visuomenes. Kitaip tariant, arabų pavasaris nėra kaip nors išskirtinai susijęs su siekiu kovoti už politines teises (pagal T. H. Marshallo teisių tipologiją politinės teisės yra siejamos su „pozityviosiomis teisėmis“ daryti įtaką politiniams procesams), tai pirmiausia kova už civilines ir socialines teises (civilinės teisės apima „negatyviąsias teises“, t. y. teisę nebūti baudžiamam už savo pažiūras, tikėjimą, teisę į fizinį neliečiamumą ir t. t., o socialinės teisės užtikrina teisę į gerovę, darbą, išsilavinimą, sveikatą ir t. t.).
Iš tiesų šia prasme arabų pavasaris yra vadavimasis iš „maisto, vandens, energijos ir teisybės“ nepritekliaus. Demokratija šiuose sukilimuose yra ne vertybių vertybė, o veikiau „atvira galimybė“. Ir tai, kad demokratija tėra vienas iš galimų kelių, nėra arabiškoji specifika. Juk, kaip tvirtina daugybė politologų, tarp jų ir M. McFault'as, 1989 metų sukilimai Baltijos valstybėse irgi pirmiausiu siekiu buvo iškėlę ne demokratiją, o nepriklausomybę. Ir nepriklausomybė jokiu būdu negali būti tapatinama su demokratija. Mūsų valstybė taip pat rizikavo atsikurti smetoninio autoritarinio režimo pavidalu. Niekas tada negalėjo užtikrintai pasakyti, ar tuometiniai procesai ir tuometinis politinis neapibrėžtumas išsirutulios į demokratinę santvarką.
Anaiptol: daugelis stebėtojų iš Vakarų teigė, kad nacionalizmas yra didžiausia ir realiausia grėsmė demokratijos įtvirtinimui posovietinėse valstybėse. Tačiau nuogąstavimai vis dėlto, laimė, nepasiteisino, ir Baltijos valstybės rado savo kelią į demokratiją. Ir tai įvyko tikrai ne todėl, kad jos genetiškai labiau linkusios į demokratiją nei arabų šalių gyventojai, o dėl palankių vidaus ir užsienio politikos, istorinių ir ekonominių aplinkybių. Demokratija kaip „viena iš galimybių“ Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose neturi nieko bendra su ilgai politiniuose diskursuose viešpatavusiomis nepagrįstomis teorijomis apie prigimtinį islamo nesuderinamumą su demokratiniais principais ar apie kultūros nulemtą arabų visuomenių sustabarėjimą ir negyvybingumą, ji sietina su struktūrine aplinka, kurioje šie procesai rutuliojasi.
Čia ir glūdi antroji priežastis, dėl kurios išsilaisvinimo procesus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose būtų per anksti vadinti demokratinėmis revoliucijomis. Represinio režimo sugriovimas savaime neimplikuoja demokratinės santvarkos įsteigimo ir juolab neveda prie jos konsolidacijos. Šis procesas gali nevykti, užsiblokuoti arba įgauti atbulinę eigą. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: senojo režimo institucinių veikėjų (kariuomenės, politinio elito, biurokratijos) vaidmens ir pozicijos, naujų politinių veikėjų institucionalizacijos ir, svarbiausia, nuo to, ar susidaro plati „steigiamoji koalicija“, kuri, įtraukdama skirtingas politines jėgas, sudaro sąlygas „demokratiniam kompromisui“, kaip kad ir įvyko posovietinėje Lietuvoje.
Daugelis stebėtojų ir politinių veikėjų Vakarų valstybėse, brėždami tiesioginę sąsają tarp šiandieninių revoliucijų arabų pasaulyje ir to, kas įvyko Irane, kai nuvertus šachą valdžią perėmė ajatolos ir buvo įvestas šariatas, bijo, kad politinis nestabilumas Šiaurės Afrikoje atvers kelią islamo fundamentalistams (daugiausia dėl šios ir kai kurių kitų priežasčių Vakarų valstybės ilgai rėmė autoritarinius ir represinius režimus Šiaurės Afrikoje, kurie ir buvo išstumti iš šių valstybių politinės arenos).
Žinoma, reikia pripažinti, kad islamistinių politinių jėgų vidinis radikalėjimas ir galimas jų įtakos augimas visuomenėje lieka viena iš galimybių, tačiau bent jau dabar ji atrodo mažai tikėtina ir logiškai nepagrįsta, turint omeny, kad islamistiniai politiniai judėjimai („Broliai musulmonai“ Egipte, „Al Nahda“ Tunise) nebuvo nei šių sukilimų kurstytojai, nei jų aktyvūs veikėjai. Išsilaisvinusio jaunimo sukilimai ne veltui yra vadinami „postislamistinėmis revoliucijomis“, nes jų katalizatoriumi buvo ne religinės ar ideologinės pažiūros, o veikiau socialinė neteisybė, prieš kurią ir sukilo visuomenė, keldama pragmatinius reikalavimus.
Tačiau yra svarbu pridurti, kad islamistinių judėjimų vaidmuo iš tiesų gali tapti ir neabejotinai taps labai svarbus tolimesnėje, kuriamojoje, fazėje. Tunise „Al Nahda“ jau yra legalizuota kaip politinė partija, galėsianti dalyvauti rinkimuose, o Egipto „Broliai musulmonai“, labiausiai organizuota ir įtakinga politinė jėga šalyje, įkūrę politinę partiją „Laisvė ir teisingumas“, paskelbė, kad ateinančiuose parlamento rinkimuose (rugsėjį) ketina pristatyti pusę viso parlamento kandidatų. Tačiau nebūtinai šis vaidmuo turi virsti grėsme.
Anaiptol – tai gali padėti sukurti platesnę „steigiamąją koaliciją“, kuri tik suteiks didesnę legitimaciją naujam režimui. Egipte reikia neatidėliojant užkirsti kelią kariuomenės politinių galių įtvirtinimui ir pažaboti jos įtaką (nors liko neutrali ir nesikišo į revoliucinius procesus, ji yra labai stipri, taigi ir potencialiai pavojinga) ir užtikrinti Konstitucinės asamblėjos sudarymą ir valdžios perdavimą civilinėms politinėms jėgoms. Nerimą kelia tai, kad SCAF (ginkluotųjų pajėgų aukščiausioji taryba) konstitucinėje deklaracijoje įtvirtina, jog rugsėjį išrinktas parlamentas negalės suformuoti savo vyriausybės, o SCAF išlaikys vykdomąją valdžią iki prezidento rinkimų.
Taip pat neaiškiai yra apibrėžti ir naujos konstitucijos parengimo procesai. O Tunise, kur kariuomenė nėra tokia ištikima buvusiam režimui ir ne tokia įtakinga, pereinamoji valdžia buvo iškart atiduota vyriausybei, sudarytai iš buvusio režimo nuosaikių pažiūrų technokratinių veikėjų ir iš senojo režimo metais pripažintos opozicijos. Juk perėjimas iš vieno režimo į kitą vargu ar galėtų įvykti, jei nesusidarytų plati demokratinė koalicija, įtraukianti nuosaikių pažiūrų buvusį ir naująjį politinį elitą.
Tačiau pereinamoji vyriausybė yra nestabili ir negali pasigirti visuomenės pasitikėjimu. Išsilaisvinęs jaunimas vis dar gyvena revoliucine dvasia ir nori matyti sparčias ir radikalias politines, socialines ir ekonomines permainas, o technokratinės Essebsio vyriausybės tikslas yra paruošti sąlygas liepos 24 dieną įvyksiantiems rinkimams į steigiamąjį seimą, kurio užduotis bus parengti naują konstituciją. Iš patirties žinome, kad pernelyg skuboti rinkimai, kai nėra užtikrintos esminės ir būtiniausios demokratinio žaidimo sąlygos, yra viena dažniausių perėjimo į demokratinę santvarką nesėkmės priežasčių.
Tačiau bet koks rinkimų atidėliojimas kelia didelius įtarimus ir visuomenės nepasitenkinimą, kuris dažnai virsta atviru maištavimu prieš vyriausybę, jos veiklą ir teisėtumą. Juk vienintelis šios vyriausybės teisėtumo pamatas ir yra tai, kad ji laikina. Išsekinta ir jautri visuomenė yra labai imli įvairaus pobūdžio manipuliacijoms, kurios tikrai tik dar labiau išklibina trapią pusiausvyrą.
Paskutinė šoko terapija Tunise įvyko po to, kai buvęs vidaus reikalų ministras Farhat Rajhi pareiškė, kad jei „Al Nahda“ perims valdžią, senojo režimo politinis elitas planuoja perversmą. Įjautrinta visuomenė yra linkusi aštriai reaguoti į tokias „naujienas“, todėl tos politinės jėgos, kurios nėra suinteresuotos taikiu ir sklandžiu perėjimu į demokratiją, gali bandyti išnaudoti šį manipuliavimo ir mobilizacijos potencialą. Tokiu atveju perėjimas į demokratinę santvarką taptų daug labiau nenuspėjamas. Tačiau bent jau dabar atrodo, kad pagrindinės politinės jėgos Tunise yra pasiryžusios eiti demokratiniu keliu.
Na, o nenuspėjamumas tokiuose epochiniuose procesuose ir yra pati įdomiausia dalis. Jau vien faktas, kad pietinėse Mare Nostrum pakrantėse atsirado atvira ir reali galimybė demokratijai įsigalėti (nors tai nei mažiau, nei daugiau, tik vienas iš daugelio alternatyvių atomazgos variantų), yra stulbinančiai džiuginantis.
Violeta Podagelytė
