2013-ųjų vasarį Rusijos generolas Valerijus Gerasimovas – Rusijos Generalinio štabo vadas, – publikavo nišiniame kariuomenės leidinyje „Karo pramonės kurjeris“ 2 tūkst. žodžių straipsnį pavadinimu „Mokslo vertė – numatyme“. V. Gerasimovas ėmėsi taktikos, sukurtos dar Sovietų Sąjungoje, sumaišė ją su strateginėmis karinėmis idėjomis apie totalų karą ir suformavo naują šiuolaikinio karo teoriją, numatančią, greičiau, ne staigų priešininko puolimą, o jo visuomenės „nulaužimą“. „Pačios kariavimo taisyklės iš esmės pasikeitė. Išaugo nekarinių būdų pasiekti politinių ir strateginių tikslų vaidmuo, kurie daugeliu atveju savo efektyvumu gerokai viršijo ginklo galią… Visa tai yra papildomai remiama slaptomis karinėmis priemonėmis“, – rašė jis.
„Dabar galima perversti viską aukštyn kojomis neiššovus nė šūvio“
Tą patį straipsnį daugelis vadina aiškiausiai išreikšta šiuolaikinės Rusijos strategija, kuri remiasi į totalinio karo idėją ir sukergiančia politiką ir karą į vieną plokštumą – tiek iš filosofinės, tiek ir iš techninės pusės. Toks požiūris primena partizaninį karą, vykdomą visais frontais su naudojamais plataus masto sąjungininkų ir instrumentų, – programišių, žiniasklaidos, verslo, „nutekinimų“ ir melagingos informacijos, o taip pat įprastais ir asimetriniais karybos, metodais. Interneto ir socialinių tinklų dėka tapo įmanomos operacijos, apie kurias sovietų specialistai galėjo tik svajoti.
Dabar galima perversti pas priešininką šalyje viską aukštyn kojom vien tik informacijos dėka. Gerasimovo doktrina pateikia šių naujų instrumentų panaudojimo teorinį pagrindą ir pateikia nekarinę taktiką ne kaip palydintį elementą naudojant jėgos metodus, o pagrindinį kelią į pergalę. Faktiškai ji būtent ir paskelbia tai tikruoju karu. Kremlius veržiasi kurti chaosą – ne veltui Gerasimovas pažymi priešiškos valstybės destabilizacijos svarbą ir jos įtraukimą į nuolatinį konfliktą.
Strategija įgyvendinta realybėje
Ar veikia tokia strategija? Kol Obamos administracija mažino naujo Šaltojo karo pavojų, Gruzija, Estija ir Lietuva – buvusios okupuotos šalys – trimitavo pavojų dėl Rusijos bandymų veikti jų vidaus politiką ir jų saugumo pakirtimo. Dabar visose šiose šalyse valdžioje atsidūrė arba neseniai ten buvo partijos su aiškiais ryšiais Maskvoje, tyliai bandančios pasiekti daugiau atvirumo rusams.
Ukrainoje Rusija naudoja Gerasimovo doktriną jau kelerius metus. 2014-ųjų protestų metu Kremlius palaikė abiejų pusių ekstremistus – ir prorusiškas jėgas, ir Ukrainos ultranacionalistus – kurstydama konfliktą, kurį vėliau ji panaudojo kaip pretekstą užgrobti Krymą ir išvystyti karą Rytų Ukrainoje. Pridėjęs prie to didžiulę informacinio karo dozę, jie sukūrė klampynę, kurioje niekas dėl nieko negali būti tikras, ir kurioje nėra vienareikšmių herojų, – o tai leidžia Maskvai manipuliuoti situacija. Būtent taip ir atrodo Gerasimovo doktrina realybėje.
Tikslas – ne nugalėti, o susilpninti priešininką
Eiliniu jos tikslu tapo JAV. Rusijos policinė valstybė Ameriką laiko savo pagrindine priešininke. Rusai supranta, kad jie negali kaip lygus su lygiu konkuruoti su JAV nei ekonomiškai, nei technologiškai, ne karinėje sferoje.
Todėl jie kuria naujus kovos laukus. Jie nesistengia tapti stipresniais, tačiau nori susilpninti, kad kiti atsidurtų vienodame lygmenyje.
Galimai, Rusija net ir neįsilaužė į amerikiečių rinkimų sistemas. Tačiau ji tikslingai ir suplanuotai platino socialiniuose tinkluose melagingą ir iškreiptą informaciją, kartais pasinaudodama materialais, kurie buvo išgauti su programišių pagalba, ir formavo faktinius informacinius aljansus su konkrečiomis grupuotėmis JAV. Todėl ji, tikėtina, sugebėjo iškovoti svarbią pergalę, o dar svarbiau yra tai, kad daugelis amerikiečių tos kovos net ir nepastebėjo. Amerikiečių rinkimų sistema – tai pačios galingiausios demokratijos pasaulyje šerdis, o dabar, dėka rusų veiksmų, jie įsivėlė į tarpusavio ginčus ir abejoja jos legitimumu. Faktiškai mes kariaujam patys su savimi, nors priešininkas nesudavė mums nė vieno fizinio smūgio.
„Informacinė priešprieša atidengia plačias asimetrines galimybes mažinti priešininko karinį potencialą“, – rašė V. Gerasimovas (jis taip pat nurodė galimybę „panaudoti vidaus opoziciją sukurti nuolatos veikiantį frontą visoje priešo valstybės teritorijoje“).
Sistema turi ir didelių silpnybių
Ne visi specialistai Rusijos klausimais laiko Gerasimovo doktriną svarbiu reiškiniu. Kai kurie vadina ją paprasčiausiai nauja, aiškiai suformuluota versija to, ką rusai darė nuo senų senovės. Kai kurie mano, kad V. Putino vaidmuo yra ženkliai išpūstas, ir kad nereikia vaizduoti jo visagaliu ar įžvelgti jame fantastinę būtybę. Kai kurie pažymi, kad dėl kovos tarp oligarchų bokštų Kremliuje rusų veiksmai netenka vieningo strateginio tikslo privalumo. Tačiau Rusija, be jokios abejonės, sistemingai painiojasi į kitų šalių reikalus įvairiuose lygmenyse ir vienu metu. Jos metodai stato JAV į aklavietę, todėl šalis ne visada supranta, kaip jie veikia praktiškai. Juk, kaip ir bet kuri partizaninio karo veiksmų strategija, ji pasižymi resursų taupymu ir decentralizacija, todėl juos sunku išaiškinti ir sekti. Priedo, iš strateginės pusės, Rusijos užduotys atrodo mums nepriimtinai. Kremlius nesiekia nugalėjo vienos ar kitos jėgos – ji silpnina priešą ir sukuria aplinką, kurioje pralaimi visi, išskyrus juos pačius.
Tame ir yra pagrindinė stiprioji šešėlinio Gerasimovo karo stiliaus pusė. Ypač sunku priešintis priešui, kurio tu nematai ar net kurio egzistavimu nesi tikras. Tačiau ši prieiga taip pat nėra ideali. Gerasimovo doktrina yra paremta slapta manipuliacija, o tai verčia ją itin pažeidžiama. Ji pradeda byrėti, vos tik nušvieti tai, kaip ji veikia ir kokius tikslius sau yra iškėlusi. Tai reikalauja lyderio savybių ir aiškaus pavojaus numatymo, ko pavyzdžiu tapo Prancūzija, kurios valdžia prieš prezidento rinkimus sugebėjo susivienyti ir perspėti rinkėjus dėl rusų informacinių atakų. O štai Amerika kol kas lieka tamsybėse. Ji net tik ne pereina į kontrpuolimą, tačiau net ir nesigina.
