Galų gale: „Su daiktais į išėjimą!“– pranešė Viktorui Briuchanovui 1991 metų rugsėjį. Jis buvo paleistas anksčiau laiko. Pusę laiko kalėjo ir likusieji penki „Černobylio bylos“ kaltinamieji.
Borisas Rogožkinas išvyko į Nižnij Novgorodą. Nikolajui Fominui po dvejų metų arešto išsivystė reakcinė psichozė. Jį išsiuntė į Rybinsko psichoneurologinę kalėjimo ligoninę. Paskui, reikalaujant giminaičiams, pervežė iš kalėjimo ligoninės į civilinę psichoneurologijos kliniką Tverės srityje. Vienu metu jis dirbo Kalinino AE. Gydytojai tik laikinai palengvindavo jo kančias.
V. Briuchanovas, paleistas iš kalėjimo, iš karto išvyko į Černobylį. Elektrinėje jis buvo sutiktas labai šiltai, paskirtas techninio skyriaus viršininku. O kai Viktorui Petrovičiui sukako 60, Ukrainos energetikos ministras Makuchinas pasikvietė jį „Interenergo“ susivienijimo viršininko pavaduotoju. V. Briuchanovas kuravo elektros energijos tiekimą užsieniui, buvo komandiruotėse Vengrijoje, Japonijoje, Vokietijoje. Dirbo iki 72 metų, į pensiją išėjo tik regėjimui nusilpus.
Po dviejų insultų jis dabar prižiūrimas gyvena atskirame mikrorajone Kijevo pakrašty. Beveik nieko nemato, sunkiai taria žodžius. Jį slaugo žmona.
Trijų buvusių nuteistųjų jau nėra tarp gyvųjų. J. Diatlovas iš gyvenimo pasitraukė 64-erių dėl širdies nepakankamumo. V. Kovalenka mirė nuo vėžio. Ta pati nepagydoma liga pakirto ir A. Lauškiną. Laisvėje jis neišgyveno nė metų. „Jura nespėjo Kijeve prisiregistruoti, todėl jo nenorėjo leisti laidoti vietos kapinėse,– pasakojo laikraščiui „Ukrainos Černobylio“ sąjungos prezidentas Jurijus Andrejevas. – Kol neįsikišo Černobylio veteranų organizacija, jo kūnas ilgiau nei savaitę gulėjo bute.
Tačiau sovietiniais laikais sovietinė technika turėjo likti patikimiausia pasaulyje, todėl reikėjo rasti „iešmininkus“. Ir juos rado.
Kaip įvyko katastrofa: ČAE darbuotojų versija
Ketvirtąjį bloką buvo numatyta sustabdyti 1986 m. balandžio 24. Prieš sustabdant reaktorių, buvo numatytas eksperimentas. Reikėjo išsiaiškinti, ar užtektų mechaninės generatoriaus energijos iki momento, kai atsarginis, rezervinis dyzelinis generatorius pasieks reikalingą režimą. I. Carenkos teigimu, tai buvo įprastiniai reglamente numatyti darbai, numatyti reaktoriaus projekte. Dar metais anksčiau tokie bandymai buvo vykdomi trečiajame bloke – prieš išjungiant planiniam remontui.
Balandžio 25-osios naktį, 1 valandą, personalas pradėjo mažinti reaktoriaus galingumus. 14 val. , pagal patvirtintą programą, buvo išjungta avarinio aušinimo sistema. Ir tuo metu „Kijevenergo“ dispečeris pareikalavo sustabdyti ketvirtojo bloko atjungimą. 12 valandų reaktorius veikė išjungus avarinę aušinimo sistemą.
23. 10 val. buvo pratęstas galingumo mažinimas. Balandžio 26 d. , 1. 23 val. , buvo pradėtas eksperimentas – operatorius paspaudė avarinės apsaugos mygtuką. Tai buvo numatyta anksčiau pagal instruktažą ir atlikta turbiną įjungiant stacionariu, o ne avariniu režimu. Tačiau staiga pašoko reaktoriaus šiluminė galia. Per keletą sekundžių įvyko du sprogimai, laikraščiui pasakojo buvęs Personalo skyriaus viršininkas.
Po to darbuotojai dar daug kartų mokslininkus kamantinėjo: „Kaip avarinė apsauga galėjo ne stabdyti, o sprogdinti reaktorių?“ Atsakymas galėjo būti vienintelis: taip reaktorius buvo sukonstruotas. Projekto RBMK mokslinis vadovas akademikas Aleksandrovas pripažino, kad „reaktoriaus įsibėgėjimo savybė – tai mokslinio vadovo ir vyriausiojo RBMK konstruktoriaus klaida“, ir paprašė jį atleisti iš Mokslų Akademijos prezidento pareigų bei suteikti galimybę reaktorių užbaigti. Tačiau ši informacija buvo skirta aukščiausiai šalies vadovybei, „vidiniam vartojimui“, o kitiems ilgą laiką liko įslaptinta.
Elektrinės direktoriui Viktorui Briuchanovui naktį paskambino chemijos cecho viršininkas: elektrinėje kažkas atsitiko. Šis pasistengė susisiekti su pamainos viršininku, bet ketvirtajame bloke niekas nekėlė ragelio. Tada viršininkas nurodė visiems atsakingiems asmenims susirinkti bunkeryje, civilinės gynybos štabe. Įšoko į budintį autobusą. Nuo Pripetės miesto iki elektrinės – 2 kilometrai. Paskui V. Briuchanovas žmonai prisipažino: „Pamačiau sprogimo nupjautą ketvirtojo bloko viršutinę dalį,– ir pranašingai ištarė. – Tai mano kalėjimas. “
Aukščiausia šalies vadovybė apie katastrofą sužinojo ankstyvą balandžio 26-osios rytą. AE vadovybė pranešė energetikos ministrui, šis – tiesioginiam viršininkui Vyriausybės vadovui, tas – generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui. Betarpiški įvykių dalyviai kiek įmanydami kėlė sumaištį, slėpdami ar net iškraipydami informaciją – vengė daryti išvadas, rašo „Novaja gazeta“.
Pirmiausia į įvykio vietą buvo nusiųsta vyriausybinė komisija. Balandžio 26-osios vakare buvo nuspręsta pradėti evakuaciją. Skubiai surinko 1200 autobusų ir išvežė 47 tūkstančius Pripetės gyventojų. Vėliau išvežė visą Černobylio gyvenvietę ir visus, gyvenančius 10 km spinduliu. Dar po kurio laiko evakuacijos spindulį pailgino iki 30 km.
Avarijos tyrėjas: „Likviduotojai be reikalo rizikavo gyvybėmis“
Truputį kitokios informacijos „Novaja gazeta“ žurnalistė išgirdo iš Černobylio avarijos tyrėjo Nikolajaus Čečerovo, kuris 20 metų dirbo betarpiškai reaktoriaus viduje – nuo 1986 iki 2005 metų. Interviu jis pasakė, kad jam ir kitiems savanoriams tyrėjams pavyko patekti praktiškai į visas ketvirtojo bloko patalpas, centrinę salę ir į visas patalpas, esančias po reaktoriumi.
„Mums pavyko ištirti visas vietas, kur yra susikaupę branduolinio kuro turinčių lydinių, ir paaiškėjo, kad lydiniai pateko į baseiną-barometrą (talpą, skirtą surinkti radioaktyvų garą projektinės avarijos atveju), jokio garo talpos sprogimo, kurio taip bijojo vyriausybinė komisija, neįvyko. Reaktoriaus šachtoje ir po juo esančioje patalpoje jokių sprogimo žymių neaptikta. Yra matoma sugriovimų, tik tie, kuriuos matėme savo akimis. Sako, kad sprogimas įvyko tiesiog centrinėje salėje. Sprogimas buvo vienas, ir jis buvo branduolinis“,– sako mokslininkas.
Pasak jo, įlipę į šachtą, jie pastebėjo, kad ji tuščia. „Maža to, joje mes neaptikome jokių degimo pėdsakų, net ir dažai ant metalinių konstrukcijų buvo sveiki. “ N. Čečerovas tvirtina, kad visi pranešimai laikraščiuose apie tai, kad RBMK reaktoriaus grafitas degė kone dvi savaites,– absoliutus pramanas. „Tai vis dėl nežinojimo, kad RBMK reaktoriaus grafitas nedega! Ši legenda buvo reikalinga siekiant deklaruoti aktyvios zonos šachtoje egzistavimą“,– pasakė jis.
Aktyvios zonos šachtoje buvimas patvirtintų, kad beveik visas kuras liko viduje, nepatekdamas į išorę. Tačiau tyrėjas šią versiją paneigia: „Mes eksperimentais, fiziškai, gaudami didžiules radiacijos dozes įrodėme, kad beveik visas radioaktyvus kuras išlėkė į orą, pakilo į stratosferą ir išplito visame šiauriniame pusrutulyje. “
„Mums – visai žmonijai, konkrečioms šalims ir didelei daugumai žmonių, patekusių į branduolinės avarijos pasekmių veikimo zoną, pavyko išgyventi branduolinę katastrofą. Sunkiai, su praradimais, moraliniais ir psichologiniais išgyvenimais. Bet vis dėlto išgyventi. Juk reikėtų įsisąmoninti, kad tai buvo vienas didžiausių reaktorių pasaulyje, ir, matyt, reaktoriaus avarijos, baisesnės nei įvyko Černobylyje, planetoje iš esmės negali būti“,– mano N. Čečerovas.
Kalbėdamas apie uždavinius, kuriuos sovietinė vadovybė iškėlė likviduojant katastrofos pasekmes, jis pareiškė, kad jie buvo beprasmiai. Pirmiausia tai pasakytina apie reaktoriaus šachtos užpylimą betonu, kuris buvo pavestas karinių sraigtasparnių pilotams – ji, kaip jau minėta, buvo tuščia. Be to, sraigtasparniai paprasčiausiai nesusidorojo su šia užduotimi, kadangi nebuvo užpilta ne tik šachta, bet ir centrinė salė.
„Visi techniniai sprendimai ketvirtajame bloke buvo priimami neturint jokios informacijos, vadinasi, svarbiausia užduotis tuo metu turėjo būti patikimos informacijos gavimas. Šios užduoties niekas nekėlė“,– aiškina mokslininkas.
Jo nuomone, reikėjo pirmiausia kruopščiai ištirti reaktoriaus įrangą ir energetinį bloką. „Tai galėjo ir privalėjo padaryti specialistai savanoriai, kurių, be abejo, šalyje pakako“, ir visų tų tūkstančių likviduotojų, kurie buvo pasiųsti dirbti į avariją patyrusią elektrinę, visiškai nereikėjo. „Mano asmeninė černobylinė patirtis ir mano dozė, gauta dirbant ketvirtojo bloko viduje, suteikia man moralinę teisę taip kalbėti“,– pažymėjo Čečerovas.
Ką turėjo išgyventi „iešmininkai“ ir kaip susiklostė jų likimai
Sprendžiant iš šių publikacijų, dauguma žmonių visiškai nepateisinamai tapo Černobylio katastrofos aukomis. „Moskovskij komsomolec“ žurnalistė sužinojo, ką turėjo išgyventi neteisingai nuteistieji dėl avarijos ir kaip susiklostė jų likimai.
Černobylio AE direktorių Viktorą Petrovičių Briuchanovą po avarijos iškvietė į Maskvą, į išplėstinį TSKP CK Politinio biuro posėdį, pašalino iš partijos. Jo senai motinai Taškente, sužinojusiai, kad vyriausiąjį sūnų pašalino iš pareigų, sustojo širdis. O birželio 13 jį areštavo. Iš pradžių iškvietė į Generalinę prokuratūrą. Po pokalbio tardytojas paskelbė: „Jūs suimtas. Taip bus geriau jums pačiam. “
Metus, kol tęsėsi tyrimas, V. Briuchanovas vienas sėdėjo KGB tardymo izoliatoriuje. Į vienutę paprastai sodindavo prieš sušaudant. Paskelbtas nuosprendis – 10 metų laisvės atėmimo – jam buvo šokas. Naktį po nuosprendžio jo nė minutei nepaliko vieno. Prie siauro gulto sargybinis pasistatė kėdę ir nuo suimtojo nenuleido akių. Net ir į tualetą jis ėjo lydimas. Izoliatoriuje baiminosi, kad jis pakels prieš save ranką.
Paskui V. Briuchanovas ir jo buvę pavaldiniai buvo išskirstyti. Buvo 30 vietų kameros, į kurias sukišdavo po 70 žmonių. Lukjanovo, Charkovo, Lugansko kalėjimai. . . Informacija apie buvusio Černobylio AE direktoriaus atgabenimą zonas pasiekdavo anksčiau, negu jis ten būdavo nuvežamas. Pažiopsoti į „svarbiausią katastrofos kaltininką“ išlįsdavo visi nuteistieji.
Kad kiek užsimirštų, Viktoras Petrovičius už grotų pradėjo studijuoti anglų kalbą. Netrukus skaitė klasikus originalo kalba. Nuo „blatnų„ ir pavojingų dispečerio pareigų – skirstyti „zekus“ į darbus – atsisakė. Dirbo katilinėje tekintoju, tvarkė katilinės rekonstrukcijos dokumentaciją.
Po kelerių metų bausmę jis atlikinėjo jau ne bendroje zonoje, o Usmanės gyvenvietėje esančioje kolonijoje. Kartais jį išleisdavo namo susitikti su šeima.
Galų gale: „Su daiktais į išėjimą!„– pranešė Viktorui Briuchanovui 1991 metų rugsėjį. Jis buvo paleistas anksčiau laiko. Pusę laiko kalėjo ir likusieji penki „Černobylio bylos“ kaltinamieji.
Borisas Rogožkinas išvyko į Nižnij Novgorodą. Nikolajui Fominui po dvejų metų arešto išsivystė reakcinė psichozė. Jį išsiuntė į Rybinsko psichoneurologinę kalėjimo ligoninę. Paskui, reikalaujant giminaičiams, pervežė iš kalėjimo ligoninės į civilinę psichoneurologijos kliniką Tverės srityje. Vienu metu jis dirbo Kalinino AE. Gydytojai tik laikinai palengvindavo jo kančias.
V. Briuchanovas, paleistas iš kalėjimo, iš karto išvyko į Černobylį. Elektrinėje jis buvo sutiktas labai šiltai, paskirtas techninio skyriaus viršininku. O kai Viktorui Petrovičiui sukako 60, Ukrainos energetikos ministras Makuchinas pasikvietė jį „Interenergo“ susivienijimo viršininko pavaduotoju. V. Briuchanovas kuravo elektros energijos tiekimą užsieniui, buvo komandiruotėse Vengrijoje, Japonijoje, Vokietijoje. Dirbo iki 72 metų, į pensiją išėjo tik regėjimui nusilpus.
Po dviejų insultų jis dabar prižiūrimas gyvena atskirame mikrorajone Kijevo pakrašty. Beveik nieko nemato, sunkiai taria žodžius. Jį slaugo žmona.
Trijų buvusių nuteistųjų jau nėra tarp gyvųjų. J. Diatlovas iš gyvenimo pasitraukė 64-erių dėl širdies nepakankamumo. V. Kovalenka mirė nuo vėžio. Ta pati nepagydoma liga pakirto ir A. Lauškiną. Laisvėje jis neišgyveno nė metų. „Jura nespėjo Kijeve prisiregistruoti, todėl jo nenorėjo leisti laidoti vietos kapinėse,– pasakojo laikraščiui „Ukrainos Černobylio“ sąjungos prezidentas Jurijus Andrejevas. – Kol neįsikišo Černobylio veteranų organizacija, jo kūnas ilgiau nei savaitę gulėjo bute.“
