Spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesio pirmosiomis savaitėmis nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančios Ičkerijos čečėnų respublikos (IČR) užsienio reikalų ministras Achmedas Zakajevas, IČR parlamentas ir daugelis aktyvių čečėnų rezistencijos veikėjų paskelbė atmetantys ligšiolinio vadovo Doku Umarovo naujus politinius viražus. Iš esmės Doku Umarovas apkaltintas vykdąs Rusijos specialiųjų tarnybų diktuojamą provokacinę politiką, kuri tik kenkianti IČR nepriklausomybės kovai.
Rusijos remiama, R. Kadyrovo vadovaujama Čečėnijos administracija šių peripetijų iš esmės nekomentuoja, pranešimai Rusijos spaudoje ir Vakarų žiniasklaidoje taip pat itin lakoniški ir fragmentiški.
Žodžių ir politinių demaršų mūšis viešojoje erdvėje atsispindi daugiausia „CHECHENPRESS“ ir „KAVKAZCENTER“ portaluose. Tradiciškai ištikimai palaikęs nuosaikią ir konstitucionalistinę pasipriešinimo judėjimo liniją, taip pat dar teisėtai išrinkto A. Maschadovo (kurį nužudė Rusijos specialiosios tarnybos) laikais buvusią oficialią poziciją atspindėjęs „CHECHENPRESS“ portalas palaiko grįžimo link vienintelės legitimios IČR Konstitucijos kryptį. Tuo tarpu „KAVKAZCENTER“, visada pasižymėjęs radikalumu ir ištikimybe aršiai islamistinei Š. Basajevo politikai, įgarsina Doku Umarovo ir Movladi Udugovo lozungus, kuriais taip pat skelbiama, jog “demokratija esanti netikėlių religija” ir netgi keliami pasaulinio kalifato sukūrimo lozungai.
Takoskyra esminė
Takoskyra tarp dviejų krypčių, islamistinės ir konstitucinės IČR, nepriklausomybininkų tarpe išryškėjo dar tarp dviejų karų su Rusija, kuomet Aslanas Maschadovas, būdamas prezidentu, nesėkmingai mėgino pažaboti Š. Basajevo tipo radikalus, kurie daugelio šaltinių ir apžvalgininkų ne kartą buvo vadinami sąmoningais ar nesąmoningais Maskvos talkininkais. Mat jų veikla (teroro išpuoliai prieš civilius, radikalūs islamistiniai, tame tarpe ir antivakarietiški, lozungai) gerokai diskreditavo čečėnų pasipriešinimą ir pakenkė kovai dėl šios šalies valstybingumo pripažinimo.
Š. Basajevo veiksmai Dagestane prieš antrąjį Maskvos įsiveržimą į Čečėniją buvo viena iš dingsčių šiam užpuolimui, kartu su gyvenamųjų namų sprogdinimais įvairiuose Rusijos miestuose, kuriuos, kaip daug kas įtaria, galėjo organizuoti pačios Rusijos specialiosios tarnybos. Beje, Š. Basajevas visuomet, neva čečėnų vardu, skubėjo prisiimti atsakomybę už bet kokias Rusijoje įvykusias nelaimes – įskaitant povandeninio laivo „Kursk“ katastrofą, ar virš Juodosios jūros atsitiktinai ukrainiečių numuštą lėktuvą.
Doku Umarovo, kurio pasiskelbimo teisėtu IČR prezidentu teisėtumas ir taip buvo daugelio kvestionuojamas, pastarieji veiksmai tapo paskutiniu lašu, išprovokavusiu atvirą politinę konfrontaciją. Jis pamėgino ne šiaip sau (eilinį kartą) paskelbti Čečėniją Islamo valstybe, bet ir pasivadinti ligi šiol nežinomų “Jungtinių Kaukazo Emyratų” Emyru. Tai paskatino A. Zakajevą (2007 10 22 „CHECHENPRESS“) pareikšti, jog tokie veiksmai yra ne tik antikonstituciniai ir verčia čečėnų nepriklausomybės reikalą pajuokos objektu, bet ir “kenkia visiems Kaukazo musulmonams, nes suteikia priešui naują dingstį agresijai bei prievartai”. Jis taip pat pabrėžė, kad čečėnų tauta yra pasisakiusi už galiojančią 1992-ųjų kovo 12-osios dienos konstituciją, bet ne už islamistinę valstybę. Be to, IČR URM nuomone, taip siekiama tiesiog sunaikinti teisinį IČR tęstinumą. A. Zakajevas taip pat pareikalavo ištirti “atsakingų už šią provokaciją asmenų veiklą”. Jam tuoj pat pritarė IČR parlamentas, kuris, be kita ko, paskelbė (2007 10 31 “CHECHENPRESS“) atleidžiąs Movladi Udugovą (D. Umarovo artimą šalininką) iš nacionalinės informacinės tarnybos vadovo pareigų.
Kaip pabrėžia „Jamestown“ fondo leidinys „Chechnya Weekly“ (2007 11 08), šį žingsnį paskatino tai, jog D. Umarovas, anksčiau buvęs asmeniniu A. Zakajevo draugu, yra visiškai priklausomas ar bent iš esmės įtakojamas salafitų (radikalių islamistų sekta, siekianti net atsakymą į kasdieninius klausimus rasti primityviai trakduodama Koraną; Salaf – arabiškai - protėviai).
Nei D. Dudajevas, nei Z. Jandarbijevas, nei A. Maschadovas, nei Abdul Chalim Sadulajevas (Rusijos pajėgų nužudyti 4 teisėti IČR prezidentai) niekad, kaip pabrėžiama, neapeliavo į salafitus, neprašė jų paramos. Pastarasis, kaip įtariama, dėl to ir žuvo. Nė vienas iš jų nebuvo siejamas su salafitine pasaulėžiūra ir nesiekė kurti kokių nors kalifatų. Salafitų pasaulėžiūros ir atitinkamos politikos įsitvirtinimas, kaip pabrėžia analitikai, visada buvo naudingas Rusijai, nes skaldė ir kompromitavo.
Reikšminga politinė permaina
D. Umarovo ir M. Udugovo stovykla į A. Zakajevo demaršą kol kas nereagavo niekaip. Apžvalgininkų nuomone, tiesiog siekiama išsiaiškinti, kaip į šį nuosaikiosios ir konstitucionalistinės pozicijos šalininkų demaršą sureaguos čečėnai ir tarptautinė bendruomenė.
Visgi nuosaikių pažiūrų čečėnų nepriklausomybininkų suaktyvėjimas galėtų būti reikšmingas būtent tuomet, jei Čečėnijos, kaip “nepriklausomybės siekiančios šalies”, (Vakarų šalyse įsitvirtinusi formulė) klausimas dėl kokių nors priežasčių taptų aktualus.
Čečėnų tautybės politologas Maratas Ilijasovas yra pareiškęs (Žinių radijas 2007 11 04) nuomonę, jog taip galėtų nutikti, kai iš mirties taško pajudės Kosovo statuso problema. Rusija, politologo nuomone, neišvengiamai mėgins (kaip jau yra pareiškusi) išnaudoti galimą Kosovo nepriklausomybės paskelbimą dviejose Gruzijos teritorijose, kurias iš esmės laiko okupavusi – Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Tai, savo ruožtu, leistų Čečėnijos nepriklausomybės rėmėjams dar kartą priminti ir šį klausimą.
*******
Čečėnai nuo 1994 metų kariavo du karus su Rusija. 1996 m. Rusija buvo pasirašiusi Chasavjurto susitarimus, kuriais buvo pabaigtas pirmasis karas. Dar po metų pasirašyta Maskvos sutartis "dėl tarpusavio santykių pagrindų" įtvirtino Ičkerijos Čečėnų Respublikos nepriklausomybę de facto. Nepatyrę Ičkerijos vadovai neįregistravo šių sutarčių Jungtinių Tautų Organizacijoje. Vėliau Rusija sutartis sulaužė, kaip ji teigė, dėl to, kad čečėnai susprogdino Rusijoje kelis gyvenamuosius namus, o Š. Basajevo vadovaujami kovotojai įsiveržė į Dagestaną. Numatytas referendumas dėl IČR nepriklausomybės taip ir neįvyko.
Rusijos pradėtų karų metu visiškai sugriauta daugybė miestų ir kaimų, nužudyta šimtai tūkstančių civilių. Be to, Rusijos karinės pajėgos ir šnipai Čečėnijoje ir užsienyje nužudė keturis Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentus: D. Dudajevą, Z. Jandarbijevą, A. Maschadovą ir A. Sadulajevą.
Minimaliais skaičiavimais, vien pirmame Čečėnų kare žuvo 46 500 žmonių. Kitais skaičiavimais, aukų skaičiai gali siekti nuo 80 000 iki 100 000 žuvusiųjų. Antrojo karo aukų buvo dar daugiau.
Žmogaus teisių organizacijos nevykusiais laiko Rusijos mėginimus legitimuoti Čečėnijos statusą ir santvarką. Ten nuo 2003 m. balandžio 2 dienos veikia regioninė konstitucija, priimta 2003 m. kovo 23 d. referendumu. Manoma, kad iš tikrųjų referendume dalyvavo kur kas mažiau žmonių, nei skelbia oficialios rinkimų komisijos ir Rusijos valdžios atstovai, be to, balsavo tūkstančiai Rusijos kariškių.
Rusijos kareivių motinų sąjungos duomenimis, vien nuo 1999 metų iki 2002-ųjų Čečėnijoje žuvo 6500 kareivių. Gynybos ministerija šiuos skaičius sumažino iki 2700 žuvusiųjų. Skirtumas atsiranda todėl, kad Kareivių motinų sąjunga skaičiuoja ne tik tuos kareivius, kurie žuvo kovos lauke, bet ir tuos, kurie sužeisti mirė vežant į ligoninę ar nuo žaizdų ligoninėje ir tuoj po tarnybos. Tikslių duomenų, kuriuos patvirtintų nepriklausomi šaltiniai, nėra.
Nors Maskva giriasi, jog pasipriešinimas nuslopintas, pastarąjį pusmetį išpuolių daugėjo ne tik Čečėnijoje. Smurtas ir kovos išplito Ingušijoje ir Dagestane.
Pagal „CHESNENPRESS“, „CHECHNYA WEEKLY, RADIO SVOBODA ir kt. parengė Tomas Čyvas
