Pasaulyje nutinka istorijų, kurios yra tikras atradimas žiniasklaidai: jos ir nėra tokios banalios, kad po keleto dienų būtų pamirštos, bet ir ne globalinio pobūdžio, kad duotų peno platiems apibendrinimams. Ir vis dėl to tai, kas įvyko prieš 25 metus Raudonojoje aikštėje Maskvoje, sunku įsivaizduoti net dabartiniams, prie įvairiausių kuriozų pripratusiems rusams.
Tą 1987-ųjų gegužės 28 d. vakarą, apie 19 val., prie sakralinio visai SSRS V.Lenino Mauzoliejaus atriedėjo ir sustojo Raudonojoje aikštėje nusileidęs nedidelis sportinis lėktuvas „Cessna-172“. Prie jo iškart susirinko minia žioplių. Iš kabinos išlipo jaunas vokietis ir ėmė dalinti autografus. Kažkas tarstelėjo, kad taip kuriamas filmas, ir atvykėlis yra garsus aktorius... Išsilaipinimas iš tikrųjų buvo filmuojamas mėgėjo operatoriaus iki to momento, kol milicija ir Kremliaus apsauga apsupo lėktuvą...
Šeremetjevas Raudonojoje aikštėje...
Tai buvo 19-metis lakūnas iš Hamburgo Mathias Rustas, tokiu būdu sugalvojęs duoti stimulą Šaltojo karo pabaigai ir santykių tarp Rytų ir Vakarų normalizavimui. Tokių kilnių tikslų turėjęs jaunas „tarptautinis chuliganas“ kalėjime praleido 14 mėnesių, kol buvo gražintas dar Berlyno sienos nenugriovusiai Vokietijai.
Bet pasekime šią istoriją nuo pat pradžių. O ta pradžia, pasak dabar 44-rių sulaukusio Hamburgo gyventojo, buvo nesėkmingos 1986 m. rudenį Reikjavike vykusios branduolinio nusiginklavimo derybos, kai M.Gorbačiovas ir R.Reaganas taip ir nesusitarė sumažinti sovietinius branduolinio ginklo arsenalus mainais už tai, kad JAV nutrauktų parengiamuosius „žvaigždžių karų“ programos (palydovinės priešraketinės gynybos sistemos) darbus.
Jau 18 metų gavęs piloto licenciją 19-metis jaunuolis nusprendė, kad jis duos postūmį dialogui tarp SSRS ir Vakarų, juo labiau, kad kartu su šeima nuo mažens stebėjo M.Gorbačiovo „perestroikos“ žingsnius ir buvo tvirtai įsitikinęs savo „taikos misija“.
Gimęs 1968 m. Vakarų Vokietijoje jaunuolis niekuo neišsiskyrė iš bendraamžių, nebent tuo, kad jautriai reagavo į didžiosios politikos posūkius. M.Rustas nusprendė padėti dialogui tarp Rytų ir Vakarų neįprastu ir avantiūrišku būdu. 1987 m. gegužę Hamburgo aeroklube jis išsinuomojo nedidelį lėktuvėlį ir tą dieną, kaip visoje SSRS buvo švenčiama Pasieniečio diena, pakilo link Suomijos.
Prieš kirsdamas sieną Kochtla Jarvės rajone, jis dar nusileido Helsinkyje, antrą kartą, sėkmingai perskridęs sieną, – jau netoli Pskovo pievelėje, kur per 55 minutes pailsėjo, užkando ir gerai nusiteikęs tęsė kelionę. Tuo metu Leningrado karinėje apygardoje vyko karinių oro pajėgų pratybos, ir priešo lėktuvus imitavę pilotai žinojo, kad radarai jų aparatų neseka. Taip M.Rustui pavyko prasmukti pro gerai saugomos sienos su Suomija uždangą. Tiesa, vienas budintis radiolokacinės stoties karininkas savo vadui pranešė apie įtartiną objektą pasienyje, bet ...gavo papeikimą, kad trikdo iš anksto suplanuotų pratybų scenarijų. Maskvos priešlėktuvinės gynybos štabo karininkas įtikinėjo savo viršininkus, kad danguje pastebėjęs NSO, prasiskverbusį pro antrąjį Maskvos gynybos žiedą, bet jam patarė nepaistyti niekų.
O tuo metu M.Rustas apie 19 val. vakaro jau pasiekė Maskvą, tris kartus apsuko Raudonąją aikštę, kol pagaliau sėkmingai nutūpė jos pakraštyje ir sava eiga atriedėjo į patį centrą.
Pasityčiota iš sovietinės sistemos
Žinoma, M.Gorbačiovo imperijoje pakvipo didžiuliu skandalu. Tomis dienomis Rytų Berlyne vyko Varšuvos sutarties organizacijos konsultacinis pasitarimas. Kitos dienos rytą, kaip rašė liudininkai, „Gorbačiovo veidas buvo įtūžęs, jo pirštai buvo tvirtai suspausti į kumštį, jis net nepasveikino susirinkusių“. Vietoj pasveikinimo M.Gorbačiovas pradėjo: „Gerbiami draugai, su didžiuliu apgailestavimu turi pranešti apie tą gėdą, kurią patyrė vakar Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos, kai Raudonojoje aikštėje nusileido vokiečių sportinis lėktuvas...“
SSRS kariuomenėje įvyko tikras žemės drebėjimas, rašo lenkų „Tygodnik Powszechny“. Įsiutęs M.Gorbačiovas atleido 2000 karininkų, tarp jų – 200 generolų, o gynybos ministrą Sergėjų Sokolovą pakeitė Dmitrijum Jazovu, kuris „kasė duobę“ gensekui 1991 m. Jau tuo metu kariškiai nejautė simpatijų reformą sumaniusiam kompartijos lyderiui, o M.Gorbačiovui pasitaikė gera proga išvalyti sovietinės armijos gretas nuo oponentų. Taip netiesiogiai avantiūristas M.Rustas padėjo M.Gorbačiovui paspartinti „perestroiką“...
Kita vertus, sovietinei karinei mašinai buvo suduotas baisus smūgis, iš jos pasityčiota, ypač iš karinių oro pajėgų ir Kremliaus apsaugos.
Dukart teistas, dukart vedęs...
M.Rustas buvo suimtas tik po dviejų valandų. Iš visų teismo jam skirtų 4 metų kalėjimo 14 mėnesių jis išbuvo Lefortovo vienutėje. Oro chuliganas buvo paleistas M.Gorbačiovo geros valios nurodymu, kai su R.Reaganu buvo pasirašyta vidutinio nuotolio raketų likvidavimo Europoje sutartis.
Bet savo tėvynėje M.Rustas didvyriu netapo. Po tos avantiūros jo gyvenimas buvo chaotiškas. 2001 m. kovą jis buvo sulaikytas Hamburge dėl vagystės. Apsauga jį sugavo, kai iš parduotuvės, pasikišęs po striuke, nešėsi 179 Vokietijos markių vertės kašmyro vilnos megztinį.
Teismas jam skyrė 4550 JAV dolerių baudą. O prieš tai, grįžęs į Vokietiją, jis vėl nusikalto: peiliu smogė merginai, dirbusiai medicinos seserimi praktikante, kuriai simpatizavo. Nuteistas 2 metams, bet po 5 mėnesių grįžęs iš kalėjimo dėl nuolatinių grasinimų užsidarė namuose, prekiavo avalyne, o visą uždarbį atiduodavo vaikų namams. Netrukus M.Rustas metėsi į induizmą ir vedė Bombėjaus arbatos pirklio dukterį. Buvo išvykęs į Trinidadą ir Tobagą, apsistojęs Liuksemburge. Pats M.Rustas sakė, kad gyvena trijose vietose – Estijoje, kur užsiima pramoginių renginių organizavimu, gimtajame Vedelio miestelyje ir Karibų salose, kur žaidžia pokerį. Šiemet jis esą ruošiasi paskelbti savo dienoraščius.
Hamburgo klubo lėktuvas „Cessna“ buvo gražintas savininkams, paskui 75 tūkst. markių kainavęs aparatas už dvigubai didesnę kainą buvo parduotas vienam japonų verslininkui, bet gražintas į Europą. Dabar lėktuvas yra Berlyno technikos muziejuje.
Pastebėti psichiniai nukrypimai
O 44-rių sulaukęs M.Rustas interviu žurnalui „Stern“ nesigaili „dėl vienintelio teisingo sprendimo“ prieš 25 metus. Jis norėjęs, kad jį asmeniškai priimtų M.Gorbačiovas, nes Hamburgo gyventojai jį mėgę ir rėmę jo „perestroikos“ politiką.
Teismo ekspertai jau yra nustatę, kad M. Rustui būdingas „aiškus nekritinis požiūris“ į savo veiksmus, tolimi nuo realybės vaizdiniai, siekiant mistinio tikslo... Populiariam žurnalui „Bunte“ jis taip įsivaizdavo savo vestuves, ir tam sakėsi turįs rimtą finansinį pagrindą – pokeryje išlošęs 750 tūkst. eurų.
Tačiau M.Rustas šiandien nemėgsta viešumos. Jis neatvyko net į Gabrielės Denecke'ės filmo „Kremliaus lakūnas“ prezentaciją Berlyne. M.Rustas mano, kad jis įvykdė svarbią taikos misiją, ir jo indėlio į Šaltojo karo pabaigą pakanka.
