Trys aukos
Ruošiant straipsnius apie nuteistuosius kalėti iki gyvos galvos, Gdynės krašto spaudoje pasirodė rašinių, jog Lenkijoje pajūrio žmonės, ypač jaunos mergaitės, bijo vienos išeiti iš namų. Per trumpą laiką paslaptingai dingo Ivona V. (24 m.), žiauriai nužudyta Iza iš Gdynės (13 m.), o dar po kelių dienų rastas Agatos (17 m.) iš Veiherovo miesto lavonas.
Paskutinioji auka – Gdynės licėjaus pirmūnė – atvyko į paskaitą Gdanske, o po to, išvažiavusi pasivažinėti dviračiu po Bžeznio parką, į namus negrįžo.
Jos kūną su durtine žaizda aptiko parke vaikštinėję žmonės. Agatos kūnas buvo paslėptas po lapais, netoli paplūdimio. 150 Gdansko policininkų metras po metro ieškojo įkalčių, kurie padėtų nustatyti žudiką arba bent nužudymo aplinkybes. Viskas veltui: kol kas nei žudiko, nei vietos, kurioje mergina buvo nužudyta, išaiškinti nepavyko.
Iki šiol nežinoma ir, kas nužudė Ivoną V. bei 13-metę Izą. Mažametė buvo išžaginta, o po to nužudyta. Auka rasta krūmuose, netoli šios namų. Lenkijos spauda kelia klausimą, ar tai negali būti serijinio žudiko darbas ir primena, jog tokių žudikų Lenkijoje būta ne vieno.
„Lenko išpera“
Vienas jų – Joachimas Knychala išgyveno tik 33 metus. Serijinis moterų žudikas veikė Aukštutinėje Silezijoje ir buvo vadinamas Bytomo Vampyru arba Frankenšteinu. Bytomas – tai miestas pietų Lenkijoje, į šiaurės vakarus nuo Katovicų, prie Bytomkos upės. Tame mieste staliumi šachtoje dirbo vienas iš Lenkijos serijinių žudikų, kuris aukomis rinkdavosi tik moteris. Šis šeimą ir du vaikus turintis vyras per penkerius metus nužudė 5 jaunas moteris.
Neapykantą dailiajai lyčiai Joachimas jautė nuo jaunų dienų. Iš dalies dėl to kalta buvo jo vokiečių tautybės močiutė, kuri nekentė lenkų. O dukra ėmė ir ištekėjo už lenkų tautybės vyro, tad gimusį anūką močiutė vadino „lenko išpera“. Mokykloje dėl tos dvigubos tautybės berniuko irgi nemėgo, tačiau daugiausiai patyčių jis susilaukė iš savo bendraamžių paauglystėje: iš jo tyčiojosi tiek berniukai, tiek mergaitės.
Nuo mergaičių vaikinas nukentėjo sulaukęs vos 18 metų. Viena draugė apkaltino jį pasikėsinimu ją išprievartauti ir teismas Joachimą nuteisė trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vaikinas visą laiką neigė kaltę ir tvirtino, jog buvo nuteistas nekaltai. Nuo to laiko jis ėmė nekęsti ne tik senelės, bet ir visų kitų moterų.
Aukų daugėjo
Išėjęs iš kalėjimo J. Knychala susižavėjęs stebėjo serijinio žudiko Zdislavo Marfickio teismo procesą. Tame pačiame Silezijos krašte gyvenęs vyras buvo teisiamas už 14 moterų nužudymą. Matyt tuomet, mintyse jau nekęsdamas dviejų moterų, Joachimas nusprendė sekti Zdislavo pėdomis ir keršyti visai moterų giminei. „Debiutas“ J. Knychalai nepavyko. 1974 metų naktį iš lapkričio 3-iosios į 4-ąją jis, pasiėmęs kirvį, išėjo medžioti Bytomo miesto moterų. Vieno namo laiptinėje, patykojęs iš šokių grįžtančios Marijos B., trenkė jai kirvapente per galvą. Ar vyrukas neapskaičiavo smūgio, ar pirmą kartą jaudinosi, o galbūt Mariją išgelbėjo susukti į kuodą ir po berete paslėpti jos tankūs plaukai, tačiau smūgio būta per silpno. Mergina ne tik kad neparkrito, bet šaukdama nubėgo iki pirmo pasitaikiusio buto ir paspaudė skambučio mygtuką. Nevykėliui žudikui teko bėgti. Išgyveno ir antroji jo užpulta mergina.
Tik po metų, taip pat lapkričio mėnesį, Joachimas nužudė pirmąją savo auką. Pekarų mieste (tai netoli nuo Bytomo esantis šachtininkų miestas) jis irgi kirviu trenkė moteriai per galvą. Elžbieta M. mirė iš karto. Apnuoginęs apatinę jos kūno dalį, budelis dar ir pasimasturbavo.
1976 metais budelio aukomis tapo dar dvi moterys. Viena – Chožuve, kita – Bytome. Nužudymo braižas buvo analogiškas. Prie aukų jis prisėlindavo iš nugaros, trenkdavo per galvą, o mirusias moteris dar „palaistydavo“ sperma.
Užgimė „Frankenšteinas“
Iki tol šias žmogžudystes milicija tyrė kaip atskirus nužudymus, tačiau dar po dviejų studenčių užpuolimų (laimė, merginos liko gyvos), buvo sudaryta tyrėjų grupė serijiniam žudikui išaiškinti. Chožuve ir Bytome įvykdytas žmogžudystes siejo dar ir tai, kad abiejų moterų lavonai buvo rasti prie šeštojo numerio tramvajaus linijos. Tad tyrėjų grupė ir gavo kodinį pavadinimą – „Šešetas“, nors joje dirbo septyni milicijos karininkai, jau tyrę Silezijoje siautėjusio ir Joachimui įspūdį padariusio serijinio maniako bylą.
„Šešetas“ pasiėmė visas bylas ir ėmė ieškoti, kas jas sieja. Tuo metu buvo įvykdyti keletas panašiaus braižo užpuolimų, kurių metu merginos liko gyvos, tačiau nė viena neįsiminė užpuoliko bruožų, nes aukas šis užpuldavo iš nugaros. O dar atsitiko taip, kad mergaitė, kuri matė savo užpuoliką, pasuko milicininkų paieškas visai kita kryptimi.
1979-ųjų birželį serijinis žudikas užpuolė dvi mažametes: Haliną S. (11 m.) ir Katią S. (10 m.). Perskelta galva Halina mirė vietoje, o Katia, nors ir smarkai sužalota, išgyveno. Beveik nuogą mergaitę rado Pekarų parko krūmuose, netoli tos vietos, kur buvo surasta ir Halina. Ekspertai ant Katios kūno suskaičiavo net 27 žaizdas. Pasibaisėję tokiu žudiko žiaurumu, kriminalistai jį ėmė vadinti Frankenšteinu.
Atsigavusi Katia milicininkams apibūdino užpuoliko veido bruožus. Jos akimis, tai buvo aukštas žilaplaukis vyras. Buvo sudarytas senyvo vyro fotorobotas, imta jo ieškoti. Po kelių dienų buvo sulaikytas labai panašus vyras. Tačiau apklausus paaiškėjo, kad mergaitė įsiminė ne užpuoliką, o žmogų, kuris ją surado – vyrą, kurį pamatė pirmąjį, kai atgavo sąmonę ir atmerkė akis.
Prievartavo seserį
Kriminalistai vėl ėmė ieškoti Frankenšteino. Netoli parko Pekaruose, kur buvo užpultos dvi mergaitės, buvo šachtininkų kolektyviniai sodai. Diena po dienos milicininkai šukavo sodus, bandydami surasti bet kokį įkaltį. „Šešetas“ patikrino daugiau nei 9000 vyrų, sukėlusių bent menkiausią įtarimą. Kaip įtariamasis buvo sulaikytas ir Joachimas. Viena iš anksčiau gyvų likusių vyresniųjų moterų Barbara G. jį atpažino, tačiau šachtininkas pateikė nepaneigiamą alibi. Tą dieną, kai buvo užpulta gyva likusi moteris, jis buvo darbe. Tai patvirtino šachtininko viršininkai, taip buvo pažymėta tabelyje. Padarius kratą jo namuose irgi nieko įtartino nebuvo rasta, tad milicininkams beliko atsiprašyti vyro ir jį paleisti.
Po to serijinis žudikas dingo. Dvejus metus Silezijoje tokiu braižu nebuvo nužudyta nė viena moteris. Tačiau milicininkai vis dar ieškojo Frankenšteino ir tikėjo, kad jis galų gale išlys. Ir išlindo.
Pasirodo, Joachimui, kad patenkintų savo seksualinius įgeidžius, žmonos neužteko, o po arešto užpuldinėti moterų jis nebesiryžo. Tad bijodamas įkliūti, jis ėmė žaginti savo jaunesniąją seserį Boguslavą. Ir tai darė dvejus metus.
Kai merginai suėjo 17 metų, kartą, po eilinio išprievartavimo prie triušių gardo, ji pagasdino Joachimą, kad, jei šis nesiliaus, ji pasiskųsianti milicijai. Taip mergina pasirašė sau mirties nuosprendį. Joachimas nedelsė nė minutės – pagriebęs po ranka gulėjusį pagalį trenkė juo seseriai per galvą.
Tyrė poligrafu Apstulbusios šeimos akivaizdoje žudikas buvo sulaikytas kapinėse, tuoj po sesers laidotuvių. Niekam nė mintis neatėjo, kad graudžias ašaras prie karsto liejęs brolis, gali būti žudiku. Juolab, kad visa giminė ir kaimynai Joachimą pažinojo kaip pavyzdingą šeimos tėvą, gerą darbuotoją. Šis net buvo įstojęs į Lenkijos jungtinę darbininkų partiją, buvo vienas iš jos aktyvistų. Tačiau šį kartą milicininkų tai nesuklaidino. Milicijos ekspertai, kruopščiai apžiūrėję Boguslavos drabužius, ant jos apatinių rado spermos pėdsakų. Jie sutapo su Joachimo sperma, kuri buvo ištirta, kai jis buvo sulaikytas pirmąjį kartą.
Iš pradžių Joachimas viską neigė, vėl bandė įrodyti savo alibi. Tačiau milicininkai jau buvo išsiaiškinę, kad ir praėjusį kartą, kai J. Knychala buvo sulaikytas, jo alibi buvo melagingas. Pasirodo, kad Joachimas ne kartą dirbo viršvalandžius, už kuriuos kartas nuo karto jam buvo suteikiama laisva nuo darbo diena. Apie dirbtus šachtose viršvalandžius žinojo tik meistras, o kai kas nors iš darbuotojų už juos paprašydavo išeiginės, tabelyje žymėdavo, kad šachtininkas – darbe. Tad Barbara G. iš tikrųjų buvo atpažinusi savo užpuoliką.
Tardytojai J. Knychalą nusprendė ištirti melo detektoriumi arba kitaip – poligrafu. Štai tuomet ir išryškėjo visos partijos aktyvisto melagystės. Joachimui buvo pateikti faktai ir iš kitų žmogžudysčių, apie kuriuos žinojo tik milicija. Poligrafas parodė, jog pateiktas žmogžudystės detales žinojo ir tiriamasis. Tardytojui tapo aišku, kad jie sulaikė būtent Frankenšteiną.
Pakorė kalėjime
Priremtas įrodymų, Joachimas prisipažino žudęs, tik vengė kalbėti apie įvykdytus seksualinius nusikaltimus. Jis vis dar vaidino pavyzdingą šeimos tėvą. Žmona, atėjusi į pasimatymą su sutuoktiniu-žudiku, išklausė jo atsiprašymą, tačiau išeidama pasakė: „Aš atleidžiu tau už tai, ką padarei, bet, manau, kad tu turi būti pakartas“. Tai buvo paskutinis jų pasimatymas.
Po to serijinis žudikas ėmė rašyti memuarus. Jis papasakojo apie savo nusikaltimus, didžiavosi tuo, kad buvo vienas iš didžiausių pokario metų žudikų.
1984 metais balandžio 19-ąją Katovicų apygardos teismas J. Knychalui skyrė mirties bausmę. Už 5 žmogžudystes ir 7 bandymus nužudyti. Klausydamasis nuosprendžio Joachimas buvo ramus, nes kitokios bausmė jis ir nesitikėjo. Vienintelis jo prašymas – būti pakartam tose pačiose kartuvėse, kaip ir jo kumyras, kuriuo jis sekė, Zdislavas Marfickis. Tačiau paskutiniojo jo prašymo niekas neišpildė.
Z. Marfickis buvo pakartas Katovicų kalėjime, o J. Knychalui mirties bausmė buvo įvykdyta 1985 metais spalio 28-ąją Krokuvos kalėjime.
Visa serijinio žudiko epopėja aprašyta Edžio Kozako knygoje „Vampyro dienoraštis“. Joje publikuojamas ne tik paties žudiko pasakojimas, tačiau ir jį pažinojusiųjų prisiminimai, milicininkų, psichologų nuomonė. Visus jo nužudymus sieja psichoseksualinė potekstė. Ir, nors jis bandė vaidinti mylimą ir mylintį šeimos žmogų, visas moteris, išskyrus savo žmoną, laikė pasileidėlėmis, jautė joms neapykantą ir pasibjaurėjimą ir tik, kaip jis pats sakė, „mylimas kirvis“ padėdavo jam pasiekti seksualinį pasitenkinimą.
Kitame numeryje:
Partijos pirmojo sekretoriaus E. Gereko dukterėčios nužudymas
Petras Kurmelis
