Grįžusi iš Nyderlandų į Lietuvą pajutau didžiulį gyvenimo tempo skirtumą. Jei Nyderlanduose dauguma žmonių atsipalaidavę, daug lėtesni ir ramesni, tai Lietuvoje gyvenimas verda visu greičiu. Lietuviai, palyginti su Vakarų Europos ir Skandinavijos gyventojais, labai daug dirba. Norvegai lietuvius vadina robotais, nes jie dirba tris kartus ilgiau nei vietiniai. Olandijoje, jei pamatysi kruopščiai ir produktyviai dirbantį žmogų, galvą guldau, kad tai bus buvusios Sovietų Sąjungos valstybių pilietis. Kodėl mes taip vargstam?
Iš vienos pusės galima teigti, kad gerovės valstybių piliečiai yra išlepę, jie užaugo šiltnamio sąlygomis ir dėlto per daug nesistengia. Jie geriausiai žino savo teises, o ne pareigas, ir moka išsireikalauti tai, ką mano teisėtai jiems priklausant, kaip kad socialinę paramą. Štai Nyderlanduose kiekvienas studentas, nepriklausomai nuo studijų rezultatų, gauna stipendiją, studijų mokestį kiekvienam kompensuoja valstybė, bedarbis gauna pašalpą, mažų pajamų gavėjui kompensuojami tam tikri mokesčiai. Ir nors gerovės valstybių gyventojai moka pakankamai daug įvairių mokesčių, pvz.: prabangos mokesčius, palikimo mokesčius, mokesčius už mašinas (vadinamąjį kelio mokestį), dauguma gyvenimu nesiskundžia.
Iš kitos pusės, nepersidirbdami gerovės valstybių piliečiai tausoja save. Ryškiausiai skirtumas pastebimas senatvėje, kai gerovės valstybių senutės ir senukai, geros nuotaikos ir arkliškos sveikatos, keliauja po pasaulį, žaidžia bridžą ir tiesiog džiaugiasi gyvenimu, o lietuvių senutės ir senukai – vos galą su galu suduria, ką jau kalbėti apie sunkią sveikatos būklę ir pesimistines nuotaikas.
Tipiška lietuviška diena
Šeštą ryto atsikeliam tekini, paskubom į dušą, išgeriam kavos, aprengiam vaikus, septintą pristatom į darželį, keikiamės statydami mašinas, darbą pradedam aštuntą, dažniausiai neturim laiko (ir pinigų) pietauti kavinėje, tai arba liekam be pietų arba valgom „atsineštuką“. Darbe – įtampa, nervai, neatliktų darbų krūvos, visad laiko maža, dar kolega apšmeižia, bosas „užsisėda“. Tad pasiliekam darbe iki šešių, pasiimam vaikus iš darželio, apsiperkam vakarienei, pasigaminam maisto dviem dienom, apsitvarkom namuose, paguldom vaikus, pažiūrim televizorių, liūdna ir vieniša, nes sutuoktinis juodus darbus užsienyje dirba, ateitis atrodo beviltiška, pradedam galvoti (ir planuoti), dėl nervų negalim užmigti. Einam miegoti dvyliktą. Su nerimu ir įtampa baigėm dieną. Su nerimu ir įtampa ją pradedam.
Vyresnės kartos darbingo amžiaus atstovams pradžia ta pati, tik jau vaikai dažniausiai užaugę, bet kažkaip iš kažkur vis atsiranda veiklos ne tik darbe, bet ir namie. Pagaminti cepelinus ar balandėlius, pasitvarkyti, prižiūrėti daržą, gaminti uogienes, raugti agurkus, padažyti palanges ar iškloti plytelėmis kiemą. Mėgiamas serialas nuovargio nesumažina, o galvoje vis sukasi šios dienos įvykiai: nebaigtos užduotys, barniai su sutuoktiniu, pyktis, apmaudas dėl neteisybės darbe, planai, kaip gyventi geriau, kaip uždirbti daugiau. Darbe nuryjame pažeminimą ir pagiežą. Jaučiamės išsekę, suirzę, nusivylę. Bet paklauskime savęs: ar esame laimingi gyvendami tokį nerimo ir skubėjimo kupiną gyvenimą? Ar gyvenimo prasmė vien turto kaupimas? Ar iš tiesų galime sakyti, kad gyvename SAVO gyvenimą, o jei galėtume rinktis iš naujo, pasirinktume tokį patį kelią?
Lietuviška kultūra
Prisipažinkime, juk kiekvienas svajojame pagauti laimės paukštę, bet kokiu masalu ją prisivilioti? Dauguma nejučia, nesąmoningai pasirenka kančios ir skausmo kelią. Žinoma, turiu pripažinti, kad socioekonominiai ir istoriniai veiksniai turi įtakos mūsų pasirinktam keliui. Darbštumo kultūra išmokė mus tyliai „arti“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šlovė padarė mus tuščiagarbiais. Ilgametė dvasinė priespauda ir okupacija išmokė kentėti pasislėpus ir šiukštu nekovoti už savo vertybes ir savo teises. Nepriklausomos Lietuvos politikų trumparegiai sprendimai ir visagalė korupcija sukėlė didžiulį nusivylimą ir apolitiškumą. Darbo rinkos ir ekonomikos situacija skatina masinę migraciją. Todėl ir nekovojame už save, nestreikuojame, neorganizuojame mitingų, nereiškiame politinės valios ir nesipriešiname aktyviai mums nepalankiems sprendimams, kaip tai daro Prancūzija, Vengrija, Didžioji Britanija, Ispanija, Graikija ir kitos Europos valstybės. Paprasčiausia išeitis, atrodo, emigruoti. Bet ar tai tiesa? Koks gyvenimas laukia užsienyje: vienišas statybininko, padavėjos darbas? Ar būdami diplomuotais specialistais taip ir norime praleisti savo gyvenimą?
Politiniai, socioekonominiai ir istoriniai veiksniai – tai faktų samplaika, su susiklosčiusia situacija galima arba susitaikyti arba bandyti ją pakeisti aktyviai dalyvaujant politinėje ir pilietinėje veikloje. Bet kada gi rasime laiko ir jėgų, kai esame „nusikalę“ nuo kasdienių darbų? Ar tai nėra Don Kichoto kova su vėjo malūnais? Atsakymo aš nežinau, tik pažvelgus į kitų Europos valstybių pavyzdžius galima teigti, kad daugiausia gyventojams palankių įstatymų buvo priimta tose šalyse, kur gyventojai aktyviausiai dalyvavo rinkimuose, mitinguose, streikuose ir be baimės reiškė savo nuomonę.
Loreta Vaičaitytė
