Buvęs Rusijos energetikos viceministras Vladimiras Milovas šiuo metu yra opozicinio judėjimo „Solidarumas“ lyderis. Laisvosios Europos radijo korespondentas Michailas Sokolovas kalbėjo su šiuo politiku apie dabartinę dujų krizę, įsiplieskusią tarp Maskvos ir Kijevo bei palietusią visą Europą.
Laisvosios Europos radijas (LER): Ar dabartinė dujų krizė buvo netikėta?
V. Milovas: Žvelgiant į tai, kaip derybos vyko pastaruosius keletą mėnesių, „Gazprom“ sąmoningai kreipė kelią dujų tiekimo nutraukimo link. Priešingai nei prieš 3 metus, Rusijos lyderiai ir „Gazprom“ vadai veikia užtikrintai. Mano nuomone, jie buvo pasirengę užsitęsusiai krizei. Rusija veikia labiau pasiruošusi, šiurkščiau ir, kaip atrodo, pasirengusi užsitęsusiam konfliktui. „Gazprom“ yra rimtai pasiruošęs daryti spaudimą Ukrainai. Labai tikėtina, kad tai yra tos pačios politikos, kurią visų pirma pamatėme rugpjūčio mėnesį per konfliktą Gruzijoje, tęsinys.
LER: Iš pradžių Rusija siūlė 250 dolerių kainą už 1 tūkst. kubinių metrų, o dabar jau kalba apie 450 dolerių. Kaip mes turėtume suprasti šią apmokestinimo schemą, ypač kai „Gazprom“ vadai kalba apie ją kaip apie „paremtą rinka“?
V. Milovas: Aš manau, kad „Gazprom“ kalbos apie rinkos lygio kainas tėra melas. Jos neturi jokio ryšio su realybe. Per pastaruosius metus kainų skirtumai buvusioms sovietinėms respublikoms buvo itin milžiniški. Baltarusija gauna dujas už 130 dolerių, Armėnija už 110 dolerių, Moldova – už 280 dolerių, Ukraina – 180 dolerių. Nėra jokio būdo paaiškinti šią kainų hierarchiją.
Šiais metais kainos valstybėms taip pat nustatomos visiškai skirtingais būdais. Būtų sudėtinga visa tai paaiškinti susiejant su kažkokiomis „rinkos kainomis“. Tai dar labiau tinka, nes vienintelis rinkos kainų pagrindas, apie kurį „Gazprom“ kalbėdavo pastaraisiais metais, būdavo pasaulinės naftos kainos, kurios dabar sparčiai krenta. Tai reiškia, kad po kelių mėnesių dujos Europai turėtų kainuoti mažiau nei 200 dolerių už 1 tūkst. kubinių metrų.
LER: Ar ši sąsaja yra automatiška?
V. Milovas: Taip. Visi ilgalaikiai kontraktai dėl dujų tiekimo Vakarų Europos valstybėms – vartotojams, į kuriuos „Gazprom“ yra labiausiai susikoncentravęs – yra susieti su naftos kaina pasaulinėse rinkose. Tai reiškia, kad tokiu atveju, jei naftos kainos liks dabartiniame lygmenyje, t. y. kainuos apie 40 ar 50 dolerių už barelį, tuomet birželį Vokietija turėtų mokėti mažiau nei 200 dolerių už 1 tūkst. kubinių metrų dujų. Tai reiškia, kad Ukraina, Baltarusija ir kitos posovietinės šalys turi mokėti žymiai mažiau.
Būtent todėl visos kalbos apie 400 dolerių ir retorika apie rinkos kainas neturi nieko bendro su realybe. Tai tėra gryna politika. Tai yra tik tam tikrų ganėtinai atšiaurių metodų naudojimas siekiant atkurti Rusijos įtaką posovietinėje erdvėje. Visų pirma to siekiama šalyse, kurios pastaraisiais metais vykdė provakarietišką politikos kursą.
Sunkiau yra energetiką pasitelkti kovoje su Gruzija, nes pastaraisiais metais ten būta tam tikrų reikšmingų pokyčių. Gruzija beveik visiškai perėjo prie Azerbaidžano dujų vartojimo ir nebėra priklausoma nuo rusiškų dujų. Be to, Gruzija nusipirko naują 250 megavatų elektrinę, kuri padarė šalį beveik nepriklausomą nuo rusiškos elektros importo.
Tačiau Ukraina yra žymiai labiau priklausoma nuo Rusijos, todėl dujų vamzdžio kaip ginklo naudojimas, Rusijos nuomone, vis dar yra galimas variantas. Tikslas yra diskredituoti Ukrainą Vakarų akyse, ypač Europoje. Siekiama šią šalį pavaizduoti kaip nepatikimą partnerę ir šalį, kurioje nuolat siaučia politinis chaosas.
Be to, yra ir dar vienas tikslas – daryti įtaką Ukrainos vidaus politikai. Aš buvau Kijeve beveik prieš 2 savaites ir išsamiai aptariau šiuos klausimus su dauguma Ukrainos politikų. Aš nemanau, kad Kremlius stato viską ant kurio nors vieno specifinio politiko ar Ukrainos politinio klano. Veikiausiai Rusija nori, kad atsirastų tokių politikų, kurie bėgtų į Maskvą ištiesę rankas ir prašytų pagalbos mainais už promaskvietišką poziciją. Visiškai nesvarbu, ar tai bus premjerė Julija Tymošenko, buvęs ministras pirmininkas Viktoras Janukovičius, ar kokia nors nauja politinė jėga.
Aš manau, kad idėja, jog triumviratas Juščenka-Tymošenko-Janukovičius turi palikti didžiąją politiką, įgauna paramą Ukrainoje. Manoma, kad jie turi atverti kelią naujiems, šviežiems veidams ir politinėms jėgoms. Galbūt tai bus kitokia, alternatyvi Ukrainos jėga. Aš manau, kad Kremlius siekia sukurti tokią situaciją, kad Ukrainoje būtų sudėtinga būti provakarietišku politiku. Troškimas daryti nuolaidas Maskvai atneš solidų taktinį pranašumą.
