Gruzijos prezidentas Mikhailas Saakašvilis neturėjo jokio kito pasirinkimo kaip tik pulti Pietų Osetiją, kad išsaugotų savo valstybę nuo perversmo, teigia buvęs Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Illarionovas.
Oficialus Rusijos valdžios paaiškinimas teigia, kad Kremlius tiesiog gynė Pietų Osetijoje esančių Rusijos piliečių gyvybę, sveikatą ir orumą. Tačiau I. Illarionovas primena, kad net tokiu atveju, jei neatsižvelgsime į tai, kaip Rusijos pasai buvo išdalinti Pietų Osetijos gyventojams, turime atkreipti dėmesį, kad būta tokių konfliktų kaip, tarkime, Čečėnija ar Beslanas, kai Kremliui savų piliečių gyvybės visiškai nerūpėjo. Tad visos kalbos apie siekį apginti Rusijos piliečius tėra akių dūmimas.
Dabar Vašingtone įsikūrusiame Cato institute dirbantis buvęs V. Putino patarėjas ekonomikos klausimais (šias pareigas ėjo nuo 2000 iki 2005 metų) teigia, kad, priešingai nei bandoma parodyti, konfliktas Pietų Osetijoje neprasidėjo rugpjūčio 7 dieną, o buvo kruopščiai planuojamas nuo pat 2004 metų pavasario, kai Rusijos valdžia pradėjo tiekti karinę amuniciją Pietų Osetijai ir Abchazijai ir padėjo apmokyti šių separatistinių respublikų karius. Be to, buvo kuriamos karinės bazės, strateginiai greitkeliai ir geležinkeliai.
„Kulminacija buvo pasiekta, kai netoli Gruzijos sienos buvo sutelkta 80 tūkst. karių, iš kurių mažiausiai 60 tūkst. dalyvavo rugpjūčio kare“ – teigė A. Illarionovas.
„Manoma, kad rugpjūčio 7 dieną Pietų Osetijoje buvo maždaug 20-25 tūkst. osetinų ir rusų karių bei 240 tankų“ – pridūrė A. Illarionovas, pastebėjęs, kad visa Gruzijos kariuomenė iš viso turi tik 29 tūkst. karių ir 200 tankų, kurių dauguma buvo dislokuoti vakaruose netoli Abchazijos.
„Netoli Pietų Osetijos tikriausiai buvo tik 4-5 tūkst. Gruzijos karių ir 42 tankai“ – pareiškė A. Illarionovas pridurdamas, kad M. Saakašvilis rugpjūčio 7 dieną paskelbė vienašališką ugnies nutraukimo deklaraciją, į kurią buvo atsakyta tik beprecedenčiu gruzinų kaimų Pietų Osetijoje apšaudymu.
„Pagaliau jie suprato, kad jei osetinų ir rusų kariai pajudės, jiems prireiks tik kelių valandų nusigauti į Tbilisį“ – pareiškė buvęs V. Putino patarėjas.
Tokiu atveju prezidento M. Saakašvilio sprendimas pulti Cchinvalį buvo savigyna, nors ir gana rizikinga.
„M. Saakašvilis gavo labai aiškų signalą iš Vakarų, kad Amerika ir Europa nepadės. Net jei JAV būtų nusprendusios padėti, tai būtų visiškai nerealistiška, nes prireiktų mažiausiai poros savaičių dislokuoti pirmuosius karius. Buvo akivaizdu, kad po poros savaičių jau bus per vėlu ginti Gruziją. Būtent todėl jis priėmė tokį sprendimą, nes suprato, kad priešingu atveju bus paliktas vienas akis į akį su Rusija“ – komentavo padėtį A. Illarionovas.
Pasak buvusio V. Putino patarėjo, sudėtingas sprendimas pirmiems atakuoti Cchinvalį buvo vienintelis kelias išgelbėti Gruzijos nepriklausomybę bei valstybingumą.
Kalbėdamas apie Gruzijos opoziciją, A. Illarionovas pabrėžė, kad ji iki šiol egzistuoja tik todėl, kad M. Saakašvilis griebėsi savigynos priemonių prieš Rusiją. „Jei M. Saakašvilis nebūtų kontratakavęs, tai veikiausiai čia nebebūtų jokios opozicijos. Tbilisyje jau sėdėtų Igoris Giorgadzė (Gruzijos politikas, 1995 metais bandęs nužudyti tuometį prezidentą Eduardą Ševardnadzę). Tai būtų visiškai kitokia istorija“ – savo mintis dėstė A. Illarionovas.
Rusijos planas B
Buvusio V. Putino patarėjo teigimu, Kremlius, pripažindamas Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, šiuo metu griebėsi atsarginio B plano vykdymo.
„Atrodo, kad planu A buvo siekta dezorganizuoti Gruzijos vyriausybę ir visuomenę sukeliant pilietinį karą, perversmą ar revoliuciją ir taip pakeisti režimą“ – teigė A. Illarionovas.
„Tačiau, kai Gruzijos kariai pajudėjo į Cchinvalį ir sugebėjo kelias dienas neleisti Rusijos armijai įsiveržti į Gruziją, to pakako, kad likusi armija iš vakarų būtų perdislokuota ginti Tbilisio. Be to, buvo atkreiptas pasaulio dėmesys, pabudintos pasaulio visuomenės ir politikai ir mobilizuota tarptautinė parama“ – kalbėjo I. Illarionovas.
„Po kelių dienų tapo aišku, kad planas A, kuriuo siekta sukelti revoliuciją arba pilietinį karą, žlugo. Rusijos valdžia buvo priversta pereiti prie plano B. Tačiau tai buvo didelis nusivylimas Rusijos valdžiai. Kai jūs girdite blogus žodžius, kuriuos Rusijos pareigūnai vartoja M. Saakašviliui apibūdinti, tai tik parodo jų didelį nusivylimą, kad M. Saakašvilis buvo pajėgus sugriauti jų puikiai paruoštą planą A“ – teigė I. Illarionovas.
„Planas B numatė, kad Rusija bando ginti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Tai buvo paviešinta prabėgus vos kelioms dienoms po karo, ir jie iš karto nusprendė palaikyti nepriklausomybę. Tačiau tai itin prieštarauja pozicijai, kurios Rusija laikėsi taip ilgai siekdama nepripažinti Čečėnijos, Kosovo, Kalnų Karabacho, Šiaurės Kipro, Padniestrės“ – plano B ypatumus dėstė buvęs V. Putino patarėjas.
„Rusijai mažiausiai reikia šių separatistinių Gruzijos regionų. Tai yra didelė problema Rusijos vyriausybei. Tai rimta finansinė našta, jie nėra pastovūs ir kelia daug kriminalinių problemų... Dabar jie turi dešimtis tūkstančių ginkluotų žmonių, kurie lengvai gali patekti į Rusijos teritoriją. Tai didelis galvos skausmas“ – pabrėžė A. Illarionovas.
Gruzijos demokratija – pavojus Maskvai
Kalbėdamas, kodėl Maskva nusprendė investuoti milijardus dolerių šioms karinėms operacijoms ir pasiryžti tokiems diplomatiniams nuostoliams ir izoliacijai, A. Illarionovas pareiškė, kad nėra jokio kito paaiškinimo kaip tik „egzistencinis pavojus“, kurį Gruzijos demokratija kelia Rusijos režimui, nes Gruzija parodo, kad panašų pagrindą turinti kultūra gali reformuotis ir integruotis į Vakarus.
„Šis integracijos į pasaulį, modernizacijos, visuomenės atvirumo, vyriausybės atskaitomybės modelis yra visiškai kitoks nei Maskvoje egzistuojanti sistema. Gruzija ir Ukraina kaip valstybės ir visuomenės vaidina didelį vaidmenį pačios Rusijos viduje vykstančiuose debatuose, nes visos šalys turi tą patį kultūrinį pamatą. Tai yra krikščionių ortodoksų valstybės, kurios ilgą laiką buvo Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos dalimi“ – teigė A. Illarionovas.
„Jei kalbame apie kitų religijų šalis kaip Lenkija ar Estija, tai Rusijos komentatoriai dažnai pabrėš, kad tai yra skirtingos visuomenės, todėl jos galėjo pasirinkti demokratiją, atskaitingą vyriausybę ir integraciją į Vakarus“ – teigė A. Illarionovas pridūręs, kad to paties apie Gruziją pasakyti negalima. Gruzija yra puikus pavyzdys to, kad ir Rusija panorėjusi gali integruotis į Vakarus, todėl šis pavyzdys kelia grėsmę Kremliaus diktatūriniam režimui.
