„Daugybė balsų skersai išilgai pasaulio – nuo Europos iki Amerikos ir iki Libijos – reikalauja amerikiečių intervencijos Moammarui Gaddafiui nuversti, – rašo Charles'as Krauthammeris „Washington Poste“, – nors kai Amerika vertė Saddamą Husseiną, ji buvo smerkiama dėl agresijos, klastingumo, arogancijos ir imperializmo.
“Tai keista moralinė inversija, prisiminus, jog S. Husseino blogybė kur kas didesnė. M. Gaddafis – žudikas pernelyg valiūkiškas toje vietoje, kur S. Husseinas buvo sistemingas. M. Gaddafis per daug jau nestabilus ir pasiutęs, kad atitiktų Baatho partijos aparatą – visapusišką nacionalinę teroro, kankinimo ir masinio žudymo sistemą, nuodingomis dujomis dusinusią ištisus kaimus tam, kad sukurtų tai, ką rašytojas Kananas Makiya pavadino „baimės respublika“.
Dėl šitokio sistemingo žvėriškumo S. Husseinas buvo nepajudinamas visai kitaip negu M. Gaddafis. Primityviai apsiginklavę Libijos sukilėliai patys užėmė pusę krašto. O Irake nebuvo jokių galimybių padaryti režimui galą be baisaus ir greito Jungtinių Amerikos Valstijų kalavijo, per tris savaites pakirtusio diktatoriaus galią.
Na, užmirškime šitą veidmainišką dvigubą vertinimo matą. Dabar, kai po Artimuosius rytus siaučia revoliucijos ir visi atsivertė į George'o Busho tikėjimą laisve, ne tik Irakas nugarmėjo į užmaršties skylę, bet pamirštas ir pirmųjų dviejų Baracko Obamos prezidentavimo metų išdidžiai deklaruotas užsienio politikos realizmas“, – teigia apžvalgininkas Ch. Krauthammeris ir pamini kelias to naujojo „realizmo“ apraiškas.
„Tai prasidėjo su valstybės sekretorės Hillary Clinton pirmąja kelione į Aziją, kai ji viešai sumenkino rūpestį dėl žmogaus teisių gerbimo Kinijoje. Vyriausybė 50-čia procentų sumažino paramą demokratijos propagavimui Kinijoje ir net 70-čia procentų sumažino lėšas pilietinei visuomenei ugdyti – tuo būdu atimdama pinigus iš organizacijų, kurių kaip tik dabar ir reikia Egipto demokratijai plėtoti.
Čia „naujasis realizmas“ pasiekė viršūnę su B. Obamos delsimu ir vėlavimu pasakyti ką nors pritariančio 2009 m. žaliajai revoliucijai Irane. Priešingai, B. Obama teikė pirmenybę branduolinėms deryboms su diskredituotu ir žudikišku režimu, nors ir vaikui buvo aišku, kad jos niekur nenuves.
O dabar revoliucijai išplitus nuo Tuniso iki Omano, Amerikos vyriausybė skuba neatsilikti nuo naujos tikrovės, kartodama esminį Busho doktrinos principą, kad arabai nėra išimtis visuotiniam orumo ir laisvės troškimui.
Irakas, žinoma, pareikalavo ilgo Jungtinių Valstijų karinio angažavimosi prieš totalitarines jėgas, mėginančias naująjį Iraką užgesinti. Bet argi to paties neprašoma iš mūsų Libijos atveju – paskelbti neskraidymo zoną virš Libijos? Aktyvaus pilietinio karo sąlygomis perimti Libijos oro erdvės zoną reikalauja patvaraus karinio angažavimosi.
Galima argumentuoti, jog kaina krauju ir turtu, kurią Amerika sumokėjo demokratijai Irake sukurti, buvo per didelė. Tačiau negalima abejoti, kad eilinio Artimųjų rytų žmogaus akimis, Irakas šiandien yra vienintelė funkcionuojanti arabų demokratija – su daugiapartiniais rinkimais ir laisviausia spauda.
Taip, Irako demokratija – trapi ir netobula. Praėjusią savaitę saugumo pajėgos sumušė demonstrantus, reikalaujančius geresnės viešųjų paslaugų kokybės. Tačiau jeigu Egiptas po metų bus politiškai taip išsivystęs, kaip Irakas šiandien, laikytume tai didele sėkme.
Libijos gyventojams Irako poveikis dar konkretesnis. Kiek kraujo praliejimo jiems dar būtų prieš akis, libijiečiai bent išvengė genocido grėsmės, M. Gaddafį taip išgąsdino, ką mes, amerikiečiai, padarėme Saddamui ir jo sūnums, kad jis sutiko atsisakyti savo masinio naikinimo ginklų, – rašo Ch. Krauthammeris.
Sukilėliui Bengazyje tai ne vis tiek. Tik mums nuolatos kartojama, kad Irakas užnuodijo arabų protą prieš Ameriką. Tikrai? Kur yra tas nežabotas antiamerikietiškumas šitoje ar bet kurioje kitoje musulmoniškoje revoliucijoje?
Tiesa ta, kaip pažymi politologas Danielis Pipesas, kad Jungtinės Amerikos Valstijos „tiesiog dingusios iš visų revoliucinių plakatų“. Vieninteliai, kurie burnoja prieš Amerikos „sąmokslą užvaldyti ir pavergti“, yra Jemeno prezidentas ir haliucinacijų apimtas M. Gaddafis.
O tie, kurie demonstruoja Egipto, Irano ir Libijos gatvėse, tik dairosi į Ameriką, kad šioji padėtų. Jie neskanduoja antikarinių šūkių – ar pamenate „Nė lašo kraujo už naftą“? Kodėl jie turėtų skanduoti šį Amerikos kairiųjų šūkį? Amerikiečiai išeina iš Irako, nepagrobę jo naftos, neįsteigę nuolatinių bazių, bet palikę ne marionetinį režimą, o veikiančią demokratiją“, - daro išvadą Ch. Krauthammeris dienraštyje „Washington Post“.
Kad dabartinis Amerikos prezidentas B. Obama laikosi per pasyviai, teigia ir Prahos dienraštis „Lidove Noviny“. Anot jo, „pagaliau arabai daro tai, ko amerikiečiai seniai iš jų norėjo. Bet Vašingtoną paradoksišku būdu dabar valdo vyriausybė, kuriai mieliausia būtų, kad niekas Afrikoje nesikeistų.
JAV prezidentui geriau rami padėtis su esamais valdovais negu protestuojančiųjų masių keliamas netikrumas. Taip jau buvo Irane ir taip dabar yra Afrikoje.
Arabų pasaulyje žmonės demonstruoja ne prieš Ameriką ar Izraelį, bet prieš savus diktatorius. O Barackas Obama, kuris globalizuotą pasaulį supranta neva geriau už savo pirmtaką, tik stebi jį suglumęs“, – rašo konservatyvusis Čekijos sostinės laikraštis.
Mykolas Drunga
