Pabėgimas į SSRS
Tą vakarą, lygiai prieš 50 metų, Beirute siautė audra. Liesas vidutinio amžiaus žmogus ramiai uždarė po savęs buto duris. Jis nusileidžia į tamsią gatvę. Įsitikinęs, kad jo niekas neseka, jis greitai pereina vandens užlietomis gatvėmis į uostą, kuriame jo laukė laivas „Dolmatov“. Vos tik jis užlipo ant borto, laivas pakėlė inkarą ir išplaukė į audringą Viduržemio jūrą. Laivas plaukė į Odesą, ant jo galima buvo pamatyti vėliavą su pjautuvu ir kūju. Beveik ketvirtį amžiaus praleidęs šešėlyje, K. Philby'is galiausiai išvyko į savo dvasinę gimtinę, kurią jis anksčiau lankydavo tik mintyse.
K. Philby'io pabėgimas į Sovietų Sąjungą 1963 metų sausio 23 dieną tapo vienu iš dramatiškiausių Šaltojo karo momentų. K. Philby'io pradingimas papildė tą žeminantį smūgį, kurį slaptam Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų pasauliui sudavė „Kembridžo penketukas“. Prieš devynerius metus vidaus reikalų ministras Haroldas Macmillanas pareiškė, kad nėra pagrindo K. Philby'į laikyti vadinamuoju „Trečiuoju“ – žmogumi, kuris 1951 metais padėjo į Rusiją pabėgti šnipams Guy Burgessui ir Donaldui Macleanui. O būtent K. Philby'is ir buvo tas „Trečiasis“.
Buvo dar ir „Ketvirtasis“ – Anthony'is Bluntas – ir „Penktasis“, tai yra Johnas Cairncrossas, kuris prisidėjo prie branduolinės bombos paslapties išdavimo. Tačiau K. Philby'is išlieka archetipinis išdavikas. Juo žavėjosi ir MI6 – slaptoje žvalgybos tarnyboje – kol jis siuntė agentu mirčiai už „geležinės uždangos“.
Paaukojo šeimą
Ne paskutinę vietą tarp to karo, kurį K. Philby'is pradėjo prieš savo šalį, aukų užima jo žmonos ir vaikai, priversti gyventi „vakuume“, kuris susikūrė po jo pradingimo. Dudley'is Philby'is, kurį draugai vadina Tommy, – trečias iš penkių šnipo vaikų. Visus juos pagimdė antra K. Philby'io žmona Aileen. Kai vyras ją metė, ji mirė nuo ligos 1957 metais, būdama 47 metų. Netrukus po to Tommy'io ir kiti K. Philby'io vaikai neteko ir savo tėvo. Jis buvo įtartas šnipinėjimu, priverstas palikti MI6 ir, užsiėmęs žurnalistika, išvyko į Beirutą dirbti „Observer“ ir „Economist“ korespondentu. Jo pabėgimas 1963 metais suskaldė šeimą.
„Kai mūsų motina mirė, o tėvas išvyko, mus susirinko giminaičiai ir krikštatėviai. Visi jie mums buvo geri ir dėmesingi, labai mus užjautė“, – pasakoja Tommy'is. Jis savo pabėgusį tėvą sugebėjo aplankyti tik po daugelio metų. Jie sugebėjo atstatyti santykius, ir Tommy'is aštuntajame dešimtmetyje penkis kartus aplankė Maskvą. „Aš gavau tėvo laišką po daugybės mėnesių, kai jis jau buvo Maskvoje. Jis viską laikė paslaptyje, bet tėvas jis buvo labai geras. Tiesiog jis tikėjo komunizmu ir sekė paskui savo tikėjimą. Man Maskva nepatiko – aš mėgstu viskį“, – pasakoja Tommy'is.
Naktinį K. Philby'io pabėgimą iššaukė buvusio MI6 rezidentūros vadovo Nicholaso Elliotto vizitas į Beirutą. Jis ten buvo išsiųstas, kad iš seno draugo K. Philby'io išgautų prisipažinimą. 1963 metų sausio 10 dieną K. Philby'is žodžiu prisipažino N. Elliottui dėl visko mainais už tai, kad jam būtų pažadėta neliečiamybė. Po šešių dienų jis buvo iškviestas į britų ambasadą. Įtaręs spąstus, „Trečiasis“ susisiekė su savo kuratoriumi iš KGB, kuris suorganizavo jo jūrinę evakuaciją.
„Mano tėvas buvo labai geras žmogus, kuris turėjo savo įsitikinimus. Aš su juo nesutikau, bet jis buvo toks, koks buvo. Ką aš galėjau su tuo padaryti?“, – tvirtina Tommy'is, didžiąją savo gyvenimo dalį dirbantis su arkliais. O kaip su tais, kas žuvo dėl K. Philby'io išdavystės? „Nėra jokių duomenų apie tai, kad kažkas dėl to žuvo“, – tvirtina K. Philby'io sūnus.
Tačiau Michaelas Smithas, MI6 istorijai paskirtos knygos „Šeši“ („Six“) autorius, taip nemano. Jis prisimena apie dešimtis, jeigu ne šimtus pasmerktų agentų, kurie buvo metami į neseniai sukurtą Rytinį MI6 bloką ir CŽV pokario laikotarpiu.
„Dėl Philby'io išdavysčių sugadintų MI6 operacijų ir dėl to nužudytų agentų kiekį sunku nustatyti. Tačiau aišku, kad jis sužlugdė visus planus Baltijos valstybėse, Lenkijoje, Albanijoje ir Sovietų Sąjungos Pietuose. Kai kurios iš šių operacijų, be abejo, būtų patyrusios nesėkmę ir dėl kitų priežasčių, tačiau už jų žlugimą daugiausia yra atsakingas Philby'is“, – tvirtina autorius.
Ar Tommy'io gyvenimas buvo sugadintas dėl tėvo reputacijos? „Ne ne, – tikina jis. – Aš turiu puikius draugus ir gerą sveikatą.“
XX amžiaus antros pusės Rusija pasirodė gerokai ne toks socialistinis rojus, apie kurį savo jaunystės laikais Kembridže svajojo K. Philby'is. Be to, jis ne tik nebuvo pasitiktas ten kaip herojus, bet ir nustumtas į šoną, nes KGB baiminosi, kad jis buvo dvigubas agentas. K. Philby'iui paguodos teko ieškoti butelyje.
„Aš nebuvau pasiruošęs pamatyti tai, ką pamačiau, – prisimena KGB generolas Olegas Kaluginas, 1972 metais aplankęs K. Philby'io butą name, esančiame netoli Gorkio gatvės. – Patamsyje mane pasitiko žmogiškieji griuvėsiai, nuo kurių nešė degtine.“
Ar suvokė klaidą?
Nors K. Philby'is turbūt ir nebuvo vertas išgelbėjimo, bet iš dalies jį rado savo ketvirtojoje žmonoje Rufinoje Puchovoje, kuri sugebėjo palengvinti žiaurią gyvenimo SSRS realybę. „Kimas nesigailėjo, kad pabėgo į Sovietų Sąjungą, bet buvo nusivylęs beveik viskuo, ką čia pamatė, – pasakoja Rufina, šiuo metu vis dar gyvenanti Maskvoje. – Jį šokiravo skurdžių žmonių, apsirengusių prastais drabužiais, vaizdai. Kimas suprato, kad visi šie pažadai „sukurti komunizmą“ yra neišpildyti.“
„Manau, jeigu jis pamatytų dabartinę Rusiją, jis būtų nusivylęs dar labiau. Tarp turtuoliais-oligarchais ir vargšais šiuo metu susidarė didžiulė praraja. Šiuolaikinė Anglija jam turbūt taip pat nepatiktų. Tai tiesa, kad jis bandė nusižudyti. Ir vis dėlto jis nesigailėjo, kad čia atvyko, ir nenorėjo grįžti. Paskutiniais savo metais jis teigė: „Tai yra auksinis mano gyvenimo saulėlydis.“
„Manyje gyvena du skirtingi žmonės, – kartą teigė jis. – Aš turiu privatų gyvenimą ir politinius įsitikinimus. Žinoma, konflikto atveju viršų ima politinė pusė.“
Skirtingai nuo Rufinos, Tommy Philby'is mano, kad jo tėvas gyvenimo pabaigoje, kai komunizmas pradėjo griūti, suvokė savo klaidą: „Galiausiai jis suprato, kad buvo neteisus.“ Tačiau tiems, ką kadaise naktį su parašiutais metė į priešo teritoriją, tai padėti jau nebegalėjo.
