Brazilija ruošiasi turistų antplūdžiui: artėja pasaulio futbolo čempionatas, o 2016-aisiais Rio de Žaneire vyks ir vasaros olimpinės žaidynės. Ekonominė Pietų Amerikos milžinė stiprina savo statusą ir ruošiasi pasauliui pristatyti save kaip greitai augančią, stabilią demokratiją, vertą investicijų. Ir nors šitoks Brazilijos formuojamas įvaizdis nėra visiškai klaidingas, vis dėlto tai – tik viena medalio pusė. Kitoje randame didžiulę ekonominę atskirtį, lūšnynus, nykstančius Amazonės miškus ir aibę kitų rimtų problemų. Brazilijos turtai ir skurdas – kalbant apie šalį, minėti reikia abu.
Iš pirmo žvilgsnio – auganti ekonomika
Nors šalies ekonominis augimas kiek lėtėjo nuo 2011-ųjų, Brazilija išlieka ekonomine milžine. Didžiausia pagal plotą ir gyventojų skaičių Pietų Amerikoje šalis su 2,253 trilijono JAV dolerių BVP 2012-aisiais buvo septinta pagal dydį ekonomika pasaulyje, o preliminariais 2013-ųjų duomenimis – aštunta. Kai kurie ekonomistai prognozuoja, kad per ateinantį dešimtmetį Brazilija pateks į ekonominių milžinų penketuką.
Ekonominės veiklos įvairovė čia didžiulė, kaip ir pati šalis. Brazilija augina ir eksportuoja kavą, sojų pupeles, citrusinius vaisius, kviečius ir daugybę kitų kultūrų, tai jai leidžia daryti visų pirma didžiulis plotas per kelias geografines zonas. Kaip ir bet kurios kitos išsivysčiusios šalies, Brazilijos ekonomikos variklis – paslaugų sektorius (apie du trečdalius BVP), didžiąją jo dalį sudaro turizmas, finansų bei informacinių technologijų sektoriai ir mažmeninė prekyba. Šalis garsėja ir pramonine veikla: etanolio kuro gamyba iš cukranendrių, įvairių naudingųjų iškasenų kasyba (pavyzdžiui, geležies rūdos ir boksito), aviacijos pramone ir, žinoma, naftos gavyba. „Petrobras“, iš dalies privatizuota Brazilijos naftos kompanija, užsiima naftos išgavimu, perdirbimu ir naftos bei jos produktų eksportu. 2012-ųjų skaičiavimais, Brazilija pagal išgaunamos neapdirbtos naftos kiekį pasaulyje buvo 11-ta, pagal eksportą – 21-a. Energetikos ekspertai prognozuoja, kad iki 2015-ųjų Brazilija pateks į didžiausių naftos eksportuotojų dešimtuką.
Vidinės problemos ir kaip su jomis kovojama
Brazilijos ekonominiu augimu galima tik džiaugtis, tačiau šalies vidinės problemos tebėra itin opios. Be milžiniškų ekologinių bėdų (pavyzdžiui, Amazonės baseino miškų nykimas), turinčių politines šaknis, kaip ir visoje Lotynų Amerikoje, Brazilijos vyriausybė nuolat kovoja su didžiuliu skurdu ir socialine atskirtimi. Didžiulis Brazilijos BVP pasako ne viską, kiti statistiniai duomenys atskleidžia kitą pusę: pagal BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, Brazilija užima tik 105-ą vietą pasaulyje, yra lenkiama tokių šalių kaip Iranas, Panama, Rumunija ar Kazachstanas.
Kalbant apie socialinę visuomenės atskirtį reikia pasakyti, kad Brazilija nėra išimtis Lotynų Amerikos kontekste: visas regionas garsėja didžiule socialine nelygybe, iš dalies laikoma buvusių (beveik visose šalyse – karinių) dešiniųjų režimų politikos padariniu. Brazilijos GINI indeksas, vartojamas šalių socialinei atskirčiai matuoti (nulis reikštų visišką lygybę; 100 – kad visas turtas sutelktas vieno individo rankose), 2012-aisiais buvo 51,9 – aukštesnis už tokių šalių kaip Zambija ir Meksika. Nuo Rio de Žaneiro dangoraižių tvoromis atitverti lūšnynai (favelos) jau yra tapę Brazilijos socialinių kontrastų simboliu. Vaikų prostitucija yra dar viena gūdi sritis, kurioje Brazilija gali lygintis su Pietryčių Azijos šalimis. Žinoma, ir vaikų prostitucija, ir prostitucija apskritai, prekyba žmonėmis bei kitokie nusikaltimai yra visų pirma sietini su skurdu ir socialine atskirtimi: jie kuria aibę problemų.
Su šiomis bėdomis Brazilija pradėjo intensyviai kovoti jau buvusio prezidento Luiz Inácio Lula da Silvos (brazilų vadinamo tiesiog Lula) vyriausybė. Jis gerokai praplėtė vadinamųjų sąlyginių pinigų pervedimo (Conditional cash transfer) programas. Pavyzdžiui, 2003-aisiais pristatyta šeimų rėmimo programa, pagal kurią remiama daugiau nei 12 milijonų namų ūkių, siūlo išmokas itin skurdžiai gyvenančioms šeimoms, tačiau su sąlyga, kad jos leidžia vaikus į mokyklą, juos skiepija ir t. t. Iš pradžių kritikuota dešiniųjų, vien ši programa padėjo milijonams šeimų (išleidžiančių iki 1,25 JAV dolerio per dieną) išbristi iš visiško skurdo, sumažėjo kūdikių mirtingumas ir gerokai šoktelėjo procentas vaikų, baigusių vidurinę mokyklą.
Žemės perskirstymo programa jos neturintiems žemdirbiams, Fiskalinės atsakomybės įstatymas, neleidžiantis vietinės valdžios atstovams viršyti biudžeto, ir kiti įstatymai bei programos, inicijuoti ar tęsti Lulos vyriausybės, sėkmingai sumažino ir skurdo lygį šalyje, ir socialinę atskirtį. Štai 2003-aisiais skurde gyvenančių (už mažiau nei 2 JAV dolerius per dieną) buvo 21 proc., o 2009-aisiais – 11 proc.; visiškame skurde gyvenančių 2004-aisiais buvo 10 proc., o 2009-aisiais – tik 2,2 procento. Netgi GINI indeksas yra gerokai sumažėjęs: 1989-aisiais jis buvo net 63.
Dilma Rousseff: rinkimai ir Brazilijos ateitis
Dilma Rousseff, buvusi Lulos da Silvos partijos narė, prezidentės postą užėmė 2011-ųjų sausį ir šių metų spalį laukia naujų rinkimų. Rinkiminės kampanijos metu žadėjusi tęsti Lulos socialinę politiką, savo pažadą D. Rousseff tesėjo: štai vien jos inicijuota 5,42 milijardo JAV dolerių vertės paramos jaunoms motinoms ir kūdikiams programa giriama UNICEF už laimėjimus. Tiesa, ir šiemet, ir praeitais metais gražų šalies fasadą raižė protestų bangos, o prezidentės reitingai šių metų vasarį krito nuo 44 iki 38 procentų, tam didelę įtaką darė sulėtėjęs šalies ekonominis augimas.
Kad naujų stadionų statybos ir kitokie pasiruošimai pasaulio futbolo čempionatui kai kam gali pasirodyti pinigų švaistymu, kai, pavyzdžiui, apie penktadalį Rio gyventojų glaudžiasi favelose, yra suprantama. Kiek tai bus priimtina, tiksliau – kiek tai piktins pačius brazilus, pamatysime po rinkimų spalį. Dabartinė vyriausybė yra atsidūrusi savotiškame politiniame labirinte: siekis kuo sėkmingiau formuoti turtingos ir svetingos valstybės įvaizdį jai gali atnešti ir didesnį piliečių nusivylimą. Brazilijos paradoksas: šalis, jau ne vienus metus turinti paramos teikėjos statusą ir teikianti finansinę ir techninę pagalbą kitoms regiono šalims bei vadinamojo Trečiojo pasaulio valstybėms, dažnai tokias pat problemas turi spręsti ir pati.
