Vagiama, nutylima Lietuvos nužudymo 1655 metais istorija: 17 amžiaus viduryje Lietuvoje buvo išžudyta 70 proc., apie 2 milijonus, beginklių Lietuvos gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas, sugriautas iki pamatų („Tvanas“): 1654 m. gegužės 18 d. laukinių rusų ordos ( Maskvos DK kariuomenė) ėmė veržtis į Lietuvą ir Lenkiją. Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė ir Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila nepajėgė sulaikyti maskolių antplūdžio „tvano“. Krito vienas miestas po kito – Smolenskas (1654 m. rugsėjo 23 d.), Polockas, Vitebskas, Mogiliovas. Karalius Jonas Kazimieras Vaza atvyko Lietuvos gelbėti, bet panikoje nieko nenuveikęs, nesurinkęs bajorijos išvyko atgal į Lenkiją,. Lietuva buvo palikta išbadėjusių laukinių rusų ordų valiai. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenės puolimą, bet 1655 m. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą viską degindama ir žudydama beginklius gyventojus. J. Radvila su 5.000 kariuomene paliko Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. Jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. 1655 m. liepos 30 d. rusai pasiekė Vilnių ir įsiveržė į beginklį miestą be kovos. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje, kad priešas užėmė jos sostinę ,nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta. Miestas buvo turtingas ir gražus. Nieko tokio savo tėvynėje nematę laukiniai rusai ėmė baisiausiai plėšti, viską naikinti, masiškai žudyti beginklius gyventojus. Visos brangenybės buvo gabenamos į Maskvą. Ten buvo išvežti net rūmų baldai. Buvo išplėšti bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, išmėtyti juose palaidotų žmonių kaulai ir išneštos karstuose rastos brangenybės. Plėšimų metu rusai padegė miestą, gaisras, kuris truko net 17 dienų ir sunaikino viską, kas dar buvo likę neišplėšta. Po karo su Maskvos DK Vilniaus nebegalima buvo pažinti, miesto ir gyventojų neliko. Per laukinių maskolių ordų antplūdį buvo sunaikinta tai kas Lietuvoje buvo kaupta ir kurta ištisus šimtmečius. Išdeginta žemė, Lietuvos gyventojai išžudyti – tokios maskolių ordų antplūdžių 1655 metais pasekmės. Lietuvos istorijos vienas tragiškiausių puslapių – 1655 metus būtina minėti vienoje gretoje su kitais Rusijos imperijos, genocidiniais nusikaltimais, pvz. 20 amž. masiniais lietuvių žudymais „trėmimų“ priedangoje. Nebaudžiami, nutylimi nusikaltimai skatina naujus Kremliaus nusikaltimus, būtina teisminiu keliu įvardinti nusikaltimus ir priversti niekingą imperiją kompensuoti. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis