Prasidėjo nuo šūvių
Moksleivė rašo, kad viskas prasidėjo nuo šūvių – žmogus su tankia barzda, apsirengęs kamufliažiniais rūbais, bėgo paskui tris berniukus ir šaudė į dangų. Iš pradžių jai kilo mintis apie kažkokį pokštą arba kokį nors „patikrinimą“, bet netrukus šaudyti ėmė iš visų pusių, o žmones pradėjo vyti katilinės link.
„Mes susibėgome į krūvelę. Ant asfalto gulėjo sumindžiotos puokštės, bateliai, rankinės. Mes sėdėjome prie katilinės sienos. Žmonės su kaukėmis ir automatais įsakė mums tylėti ir eiti sporto salės link. Nuėjome prie sporto salės durų. Galvoje sukosi taisyklė, kurią mums minėjo mokytojai – ypatingos situacijos metu svarbiausia nepanikuoti. Nepanikuoti buvo neįmanoma. Tas jausmas apėmė visą kūną, visą protą, visą pasąmonę. Norėjosi bėgti kur nors į minią, toliau, kur nors pasislėpti, pabėgti...“
Beslano tragedija (nuotr. YouTube)
Pirmasis nužudymas ir šachidės lediniu žvilgsniu
Netrukus visi išvydo pirmąją žmogžudystę. Pasak mergaitės, žmonės panikavo, daugelis buvo apimti isterijos, ir teroristai liepė užsičiaupti, grasindami nužudyti jų pakeltą vyrą. „Stengėmės, tačiau neapleido baimė ir panika. Pasigirdo šūvis. Vyrą nužudė.“
„Vėliau visi nutilo, tik verkė ir rėkė vaikai. Teroristai įsakė išmesti visus mobiliuosius telefonus ir rankines, pareiškę, kad sušaudys 20 žmonių, jei išgirs telefono skambutį. Daugelis dar tikėjosi, kad jiems pavyks paslėpti telefonus, tačiau po daug kartų pakartotų grasinimų ir mokytojų prašymų su telefonais išsiskyrė net patys ištvermingiausi. Tuo metu kovotojai jau susidėliojo sprogmenis, kurie stovėjo šalia. Jų veidų nesimatė. Tik akys ir kojos. Jie buvo su sportinėmis kelnėmis ir sportiniais bateliais. Vienoje rankoje turėjo pistoletus, o kitą laikė ant mygtuko, sujungto su mirtininkų liemenėmis. Į visus žiūrėjo lediniu, negyvu žvilgsniu... Būtent moterys kėlė didžiausi, nepaaiškinamą baimę ir siaubą...“
Beslano tragedija (nuotr. YouTube)
Didžiulis randas ant kaklo
Mergaitė aprašė vieną iš kovotojų, kurio veidas jai pasirodė „labai pažįstamas“. Pasak jos, vyras buvo apie 35–38 metų, turėjo milžinišką randą ant kaklo. Šis vyras Agundai liepė „užsidengti savo gėdą“, turėdamas omenyje atvirus mergaitės kelius. Jis jai numetė kažkokį švarkelį, kuriuo ji iš karto užsidengė kojas. Agunda rašo: „Vėliau man pasidarė kiek lengviau. Bent jau neprievartaus.“
Beslano tradegijos aukų atminimas pagerbiamas kasmet (nuotr. SCANPIX)
Geriausias prisiminimas iš pragaro
Pirmasis sprogimas nuskambėjo rugsėjo 1 dieną, apie penktą valandą, prisimena 14-metė įkaitė. Po kelių minučių kovotojai atvedė vieną sužeistą vyrą iš tų dešimties, kuriuos prieš tai išvedė iš salės. Medicinos seselei neleido atnešti vaistų iš medicinos kabineto. Sužeistam vyrui bandė padėti visi, kas kaip gali. Kas šiam nutiko, mergaitė nepamena – jis ilgai gulėjo prie jų, o vėliau jo nebeliko.
Dienos pabaigoje troškulys ir karštis permušė alkio pojūtį: „Gerti norėjosi taip smarkiai, kad kai vakare pradėjo lyti, sėdėjusieji prie langų bandė burnomis gaudyti lietaus lašus. Mama uždengė mane ir mergaites savo švarku, o aš vis išlįsdavau, kad patekčiau po lietumi. Man buvo taip gera! Tai geriausias prisiminimas iš to pragaro.“
Beslano tragedija: kvapą gniaužiantis 12-metės įkaitės dienoraštis (nuotr. blogspot.com)
Direktorės išdavystė
„Pirmosios dienos pabaigoje tapo žinomi teroristų reikalavimai, ir kažkam iš vyresniųjų išsprūdo – iš čia gyvi neištrūksim. Teroristai visą dieną lakstė po salę ir šaukė – niekas nesusisiekia! Niekam jūs nereikalingi, mes visi kartu nudvėsim! Po šių žodžių mokyklos direktorė Lidija Aleksandrovna pasakė: „Čia yra Mamsurovo vaikų (kalbama apie Teimurazą Mamsurovą, dabartinį Šiaurės Osetijos vadovą, kuris 2004 vadovavo vietiniam parlamentui, tarp įkaitų buvo jo sūnus ir dukra) – gal pas jį“? „Kurie?“ – paklausė teroristai. Atsistojo Zamka ir jos brolis. Juos kažkur išvedė, turbūt į mokytųjų kambarį. Juos išdavė Lidija Aleksandrovna. Netgi mes, vaikai, supratome: tai – išdavystė.“
Apie direktorę ji taip pat rašo, kad pastaroji turėjo kažkokių vaistų ir nuolatos gerdavo validolį. Tačiau kai vaikų mamos, kurioms iš bado ir kitų negalavimų pasidarydavo bloga, prašė jos vaistų, ji neduodavo, sakydavo, kad nebėra, tačiau vėl vis nurydavo tabletę.
Ilgiausia diena
Beslano tragedija: kvapą gniaužiantis 12-metės įkaitės dienoraštis (nuotr. blogspot.com)
Antroji diena, pasak Agundos, buvo ilgiausia. Teroristai iš viso nebedavė žmonėms vandens, teigdami, kad jis apnuodytas. Į tualetą leisdavo retai ir tik tuos, ką panorėdavo. Prie tualetų vis tiek susidarydavo eilė, kurią kovotojai su riksmais ir grasinimais išvaikydavo.
Kartais teroristai pradėdavo derybas telefonu, tai šaukdami, tai juokaudami. Įkaitams sakė, kad jų niekas neišgelbės, kad visi nudvės. Nejudantiems žmonėms nutirpo kojos, rankos, laikas slinko itin lėtai, jokių žinių nebuvo. Tačiau vakare netikėtai paleido moteris, kurios buvo su kūdikiais. Vėliau atmosfera salėje kiek atslūgo.
Vakare teroristai pagyvenusiems žmonėms pasiūlė persikelti į treniruoklių salę, kur oras buvo kiek gaivesnis. Nors prieš tai jie atsisakė padėti sunegalavusiam pagyvenusiam vyrui, teigdami, kad tegul miršta.
Norėjosi verkti
Beslano tragedija: kvapą gniaužiantis 12-metės įkaitės dienoraštis (nuotr. blogspot.com)
Trečia dieną, kaip prisimena 14-metė, laikas slinko labai lėtai: „Troškulys žudė, nesinorėjo net judėti. Labai norėjosi miegoti. Aš jau svajojau ne apie išlaisvinimą, o apie mirtį, nes tik tai atrodė kaip vienintelė galima išeitis. Trečią dieną visi norėjo tik vieno – kad viskas baigtųsi. Su bet kokia pabaiga, kad tik baigtųsi.“
„Tuo tarpu kovotojai grasino sušaudyti visus, kurie praras sąmonę, žmonės laikėsi iš paskutiniųjų, kad nenukristų ant žemės. Apie pirmą valandą dienos pasigirdo telefono skambutis. „Iš Čečėnijos išveda karius“, – pareiškė kovotojai. „Jeigu ta informacija pasitvirtins, pradėsime paleidinėti jus“, – sakė jie. Ir štai tą akimirką man pirmą kartą per visas šias tris dienas užsinorėjo išsiverkti, nes atsirado viltis, kad mes iš čia ištrūksime.“
Beslano tragedija: kvapą gniaužiantis 12-metės įkaitės dienoraštis (nuotr. blogspot.com)
Kulminacija: „Man buvo tas pats. Jėgų džiaugtis neturėjau.“
„O tada... aš praradau sąmonę. Kai pabudau, virš manęs degė stogas, viskas krito, visur aplink gulėjo žmonės. Pirma, ką aš pamačiau, kai atsikėliau, buvo degantis vieno iš teroristų lavonas ant kėdės, prie šalia sprogusio sprogmens, ant kurio vandenį pylė kitas teroristas. Jie pradėjo rėkti, kad gyvi keltųsi ir eitų iš sporto salės į koridorių. Mes su mama atsikėlėme ir nuėjome. Aš tik spėjau pamatyti nedidelę žaizdą ant kairės rankos ir nusiraminau, kad kitų žaizdų nėra. Bandžiau eiti atsargiai, visur gulėjo kūnai, degantis medienos gabalai. Prie pat durų pamačiau mažos mergaitės kūną. Tikriausiai tik tuomet suvokiau, kad visa tai yra realybė.“
Kovotojai išvedė įkaitus iš sporto salės į valgyklą, privertė vaikus iškišti pro langus, kad tie rėktų karininkams, jog pastate liko įkaitų. Tačiau moterys nenorėjo leisti vaikų prie langų, stojo pačios: „Greitai pasigirdo dar vienas sprogimas, labai galingas. Pažiūrėjau į lubas, ir tanki sprogimo masė mane apipylė nuo galvos iki kojų. Aš pamaniau, kad štai, pabaiga. Dabar jau aš tikrai miriau. Bet pabudau vėl. Rankos riešas jau tiesiog kabojo. Mano mėgstamiausias laikrodis buvo aplietas krauju. Pažiūrėjau į koją. Man visiškai neskaudėjo, tiesiog buvo sunku pakelti koją ir ranką. Mama gulėjo šalia. Ji tik pasakė: „Koja... Eik.“ Niekada negalėsiu sau to atleisti, kad jos paklausiau ir nuėjau. Kas tai buvo? Iš kur ta išdavystė? Aš pradėjau šliaužti prie išdaužto lango. Šalia buvo kažkokios krosnys. Nusigavau iki palangės, ant vienos iš krosnių gulėjo dviejų berniukų lavonai. Jie buvo panašūs, kaip broliai.“
„Iki gatvės man liko tik vienas judesys, kai mano koja įgriuvo su grindimis. Aš jos nebejaučiau, negalėjau rasti, bandžiau tempti, bet nieko neišėjo. Apačioje manęs jau laukė. Karininkai šaukė: „Aukseli, pabandyk, saulute“. O aš negalėjau. Nuo šio bejėgiškumo jausmo pradėjau verkti. Tačiau staiga susiėmiau ir sugebėjau išlaisvinti koją. Mane pagriebė, padėjo ant neštuvų, nešė per kažkokį kiemą, išvežė. Mašinoje šalia manęs gulėjo moteris, kuri godžiai gėrė vandenį, o man buvo tas pats. Jėgų džiaugtis nebebuvo...“
Dabar, praėjus 12 metų, A. Vatajeva rašo savo tinklaraštyje: „Ant kiekvieno mano medicininio dokumento yra parašyta: „Įkaitė“. Bėgant metams, pripratau prie savo randų, pripratau jų nepastebėti ir nesigėdyti. Jie tapo mano dalimi. Be jų aš savęs neįsivaizduoju. Tačiau be randų aš turiu ir kitų „įdomių dalykėlių“. Pavyzdžiui, mano metalas. Vienas galvoje, kitas – plautyje, dar daug išmėtyta po kūną. Nėra taip, kad aš negalėčiau su jais susigyventi, tačiau jausmas yra itin diskomfortiškas, ypač galvos skausmai ir nesugebėjimas sulenkti dešinės rankos piršto.“
„Aš vis dar uždara. Kartais atrodo, kad lengviau nusišauti, nei pasakoti apie tai kitam žmogui, netgi labai artimam. Ne todėl, kad nesupras, o todėl, kad sunku. Todėl nusprendžiau vėl rašyti dienoraštį – papasakoti apie viską į niekur.“
Taip pat skaitykite:
