Į Europą iš Arabijos plūsta nelaimingi žmonės, tačiau viena šalis Europos centre pati kažkuo primena Arabiją. Čia kalbame ne apie arabiškus kvartalus Prancūzijos didmiesčiuose, o apie Belgiją, kuri jau du su puse šimto dienų gyvena be vyriausybės.
„Tai tam tikru atžvilgiu pasaulio rekordas“, – rašė Oldenburgo miesto Vokietijoje „Nordwest-Zeitung“ ir tęsė: „Tuo pralenktas net Irakas – tai sykiu ir legendinis, ir skausmingas visiško nesugebėjimo pažymėjimas. Ieškodami motyvo, kuris šalį galėtų suvienyti, demonstrantai dabar paskelbė bulvinių traškučių revoliuciją.
„Tik šiuo klausimu esame vienos nuomonės“, – sako jie pilni sarkazmo. O gal iš tiesų Belgija suskils į Belgiją I ir Belgiją II?
Tačiau kol kas šalies vardas linksniuojamas tuo pačiu atsikvėpimu kaip Irakas. Arabiškasis kanalas „Al Jazeera“ tai jau pranešė: tokių komiškai keistų šalių, kaip Belgija, čia, Arabijoje, neturime“.
Osnabriuko dienraštis „Neue Osnabrücker Zeitung“ rašė nuosaikiau: „Jau 250 dienų mūsų kaimynai apsieina be valdžios. Kaip galėjo tai atsitikti? Valstybės krizę sukėlė tai, kad pasiturinčioji Flandrija šiaurėje siekia autonomijos ir nebenori vargšesnės Valonijos palaikyti kasmetine 10 mlrd. eurų subsidija.
Šalies padalijimas būtų pats prasčiausias sprendimas: prancūziškai kalbanti Valonija pati viena neišgyventų, o Briuselis, kaip Europos Sąjungos sostinė, praktiškai būtų suplėšytas. Vis dėlto ketvirtadienio demonstracijos rodo, kad piliečiai nori likti susivieniję. Tik tam jie turi išsirinkti tinkamus politikus“.
Taip rašė kai kurie Vokietijos laikraščiai apie Belgiją. Tačiau nuo savęs galime paklausti: jeigu Belgija jau pustrečio šimto dienų gyvena be centrinės vyriausybės ir gyvena tikrai daug geriau negu Irakas, bet ir neblogiau už kai kurias Europos valstybes, kurios turi vyriausybes, tai gal iš tiesų, kaip teigia anarchistai (ir juk ne visi jie neprotingi!), centrinės vyriausybės nė nereikia? Palikime šį klausimą kitai progai.
Taigi, kai kurie laikraščiai prilygino Belgiją arabų valstybei, o dabar keletas komentarų apie tikrąją Arabiją.
„Tai, ką matome ateinant iš Egipto, yra pirmasis visaarabiškas sąjūdis, kuris nepasiryžęs ką nors išskirti ar išmesti, bet atsigręžia į bendrąsias vertybes ir siekia įveikti praėjusių režimų sąlygojamą atsilikimą. Geriausia, ką Amerika dabar gali padaryti, yra palaikyti demokratijos sąjūdį“, – rašė Paryžiuje leidžiamas amerikiečių dienraštis „New York Herald Tribune“.
Daugeliui laikraščių rūpėjo į Lampedūzos salą Pietų Italijoje atplaukusių pabėgėlių iš Tuniso likimas. Anot Sofijos dienraščio„Trud“, „matyt, Europa užmokės žmogiškąją politinių pokyčių Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje kainą. Kol neprašviesės horizontas Pietuose ir Rytuose, tūkstančiai bėglių ieškos saugaus gyvenimo Vakaruose.
Tunisiečių klajonės rodo, kad Europos Sąjunga panašioms krizėms nepasirengusi. Ir kad ji tikrai nenori dar daugiau ateivių“.
Liuksemburgo dienraštis „Luxemburger Wort“ pareikalavo daugiau solidarumo. „Tie 100 milijonų eurų ir Europos (operatyvaus bendradarbiavimo prie ES valstybių narių išorės sienų valdymo) agentūros „Frontex“ indėlis, kuriuos Europos Sąjunga pažadėjo – to negana, kad Italijai būtų ilgesniam laikui padedama. Ypač dėl to, kad jaunų žmonių, bėgančių nuo ekonominio nesaugumo ir socialinio nepasitenkinimo arabų kraštuose, skaičius tik didės“.
Romos dienraštis „Repubblica“ rašė, jog „Italijos vidaus reikalų ministro Roberto Maroni nuomone, per ateinančius mėnesius bėglių srovė į mūsų pakrantes gali atplukdyti per 80 tūkstančių žmonių. Tai daugiau ar mažiau tas pats skaičius, kurį po Kosovo karo bendroje gelbėjimo operacijoje europiečiai iš konflikto zonos perkėlė į daug saugesnes sąlygas Vokietijoje, Norvegijoje, Turkijoje.
Šiandien europietiškosios pagalbos prašo Italija. Iš tiesų čia reikia visų pirma bendros sienų apsaugos, taip pat ir prieglobsčio politikos, kuri atsižvelgtų ir į ekonominius bėglius. Mūsų vyriausybė turėtų to nepamiršti ir to reikalauti“.
Kopenhagos dienraštis „Berlingske Tidende“ nelinkęs dalykų vynioti į vatą. „Jauni vyrai, kurie Lampedūzoje jau viena koja atvėrė duris į Europą, yra tik mažumėlė palyginus su tais milijonais jaunų bedarbių, kurie be jokių teigiamos ateities perspektyvų gyvena Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje.
Būtina ir greita reakcija į tai dabar turėtų būti štai kokia: nelegalius migrantus reikia grąžinti taip gausiai ir staigiai, kad „pirkimas bilietų“ iš nelegalių žmonių pervežėjų atrodytų didžiai rizikingas užsiėmimas.
Mykolas Drunga
