Naujienų agentūros „Associated Press“ (AP) reporteriai mandagiai atsisako, bet perduoda pavyzdį buteliuke laboratorijai, kuri patvirtina, kad jame radioaktyvaus izotopo yra 10 kartų daugiau nei šalyje galiojanti maisto saugumo norma.
Ta išvada minint didžiausios pasaulio branduolinės katastrofos 30-ąsias metines parodo, kaip 1986-ųjų balandžio 26 dieną įvykusio sprogimo kaimyninės Ukrainos elektrinėje išmestos radioaktyviosios dulkės ir toliau teršia gyvenimą Baltarusijoje. Šios nuo žemės ūkio priklausomos valstybės autoritarinė vyriausybė, regis, yra pasiryžusi vėl imti naudoti ilgai nenaudotas žemes. O šalyje, kur kitokia nuomonė slopinama, bet kokie prieštaravimai politikai yra retas dalykas.
Tas ūkininkas, Nikolajus Čubenokas, išdidžiai sako, kad jo 50-ies melžiamų karvių banda duoda iki 2 t pieno per dieną. Pienas parduodamas vietos pieninei „Milkavita“, kurios gaminamas parmezano tipo sūris parduodamas daugiausia Rusijoje. „Milkavita“ pareigūnai AP užsakyto laboratorinio testo rezultatą pavadino „neįmanomu“ ir tvirtino, jog jų pačių testai rodo, kad superkamame piene radioaktyviųjų izotopų pėdsakai toli gražu nesiekia saugumo limitų.
Tačiau pasivažinėjimas palei Polesės radioekologinio rezervato, 2 200 kv. km užimančio vaiduokliško kraštovaizdžio, kuriame yra 470 evakuotų kaimų ir miestelių, pakraštį atskleidžia, kad šalis mažai kreipia dėmesį į vėžį sukelti galinčius izotopus, vis dar randamus dirvožemyje. Ūkininkai kalba, jog mutacijų ir kitų į akis krintančių sveikatos problemų nebuvimas reiškia, kad Černobylio problemas galima palikti istorijai.
„Pavojaus nėra. Kaip galite bijoti radiacijos?“ – sakė N.Čubenokas, kuris nuo 2014 metų gamina pieną savo ūkyje vos už 45 km į šiaurę nuo Černobylio elektrinės ir už dviejų km nuo zonos, kuri oficialiai lieka netinkama nuolat gyventi, ribos. N.Čubenokas viliasi padvigubinti savo bandą ir pradėti pas save gaminti sūrį.
Jo pienas patenka į „Milkavita“ tiekimo grandinę sūriui „Poleskije“, kurio maždaug 90 proc. parduodama Rusijoje, o likusi dalis – Baltarusijoje. Pasaulio bankas nurodo Rusiją kaip svarbią rinką Baltarusijos maisto eksportui, kuris sudaro 15 proc. šalies eksporto ekonomikos.
1994 metais iškilęs į valdžią, prezidentas Aleksandras Lukašenka – buvęs tarybinio ūkio direktorius – sustabdė perkėlimo programas žmonėms, gyvenantiems netoli „mirties zonos“, ir parengė ilgalaikį planą nugriauti tuščius kaimus ir vėl imti naudoti žemę pasėliams bei ganykloms. Po Černobylio katastrofos reikėjo perkelti 138 tūkst. baltarusių, tiesiogiai nenukentėjusių nuo radioaktyvių dulkių, o dar 200 tūkst. žmonių, gyvenusių netoli draudžiamos zonos, išsikraustė savanoriškai.
Vienas garsiausiai kalbančių vyriausybės prieigos kritikų, medikas Jurijus Bandaževskis, buvo pašalintas iš vieno Baltarusijos tyrimų instituto direktoriaus posto ir 2011 metais pasodintas į kalėjimą dėl kaltinimų korupcija, kuriuos tarptautinės teisių gynimo grupės vadino politiškai motyvuotais. 2005 metais paleistas lygtinai, jis, remiamas Europos Sąjungos (ES), atnaujino savo tyrimus dėl vėžinių susirgimų, siejamų su Černobyliu.
Dr. J.Bandaževskis, kuris dabar gyvena Ukrainoje, sako neabejojantis, kad Baltarusija neapsaugo savo piliečių nuo kancerogenų maisto produktuose.
„Turime katastrofą, – sakė jis AP Ukrainos sostinėje Kijeve. – Baltarusijoje nėra populiacijos apsaugos nuo radiacijos poveikio. Priešingai, vyriausybė bando įtikinti žmones nekreipti dėmesio į radiaciją, maistas auginamas užterštuose rajonuose ir siunčiamas į visus šalies taškus“.
Pieno pavyzdys, kurį ištirti užsakė AP, paremia tokį vaizdą.
Valstybinis Minsko higienos ir epidemiologijos centras pranešė aptikęs radioaktyvaus stroncio 90 – izotopo, siejamo su vėžiniais susirgimais ir širdies ir kraujagyslių liga, – tokiais kiekiais, kurie 10 kartų viršija leistinus pagal Baltarusijos maisto saugumo taisykles. Šis testas, kaip ir kiti pinigų stokojančioje Baltarusijoje, buvo nepakankamai modernus, kad būtų galima ieškoti sunkesnių radioaktyviųjų izotopų, siejamų su radioaktyviomis dulkėmis, tarp jų – americio ir plutonio.
Baltarusijos žemės ūkio ministerija sako, kad stroncio 90 lygis maiste ir gėrime neturėtų viršyti 3,7 bekerelių kilogramui.
Minima Minsko laboratorija informavo AP, kad pateiktame pieno pavyzdyje buvo 37,5 bekerelio. Šis izotopas drauge su ceziu 137 susidaro dalijantis atomų branduoliams ir branduolinėse atliekose generuoja daugiausiai šilumos bei radiacijos. Su maistu patekęs į organizmą stroncis 90 atkartoja kalcio elgesį ir nusėda kauluose, sako mokslininkai.
„Milkavita“ vyriausioji inžinierė Maja Fedončuk atmetė tokias išvadas.
„Tai neįmanoma. Mes darome savo testus. Turėjo būti kažkoks nesusipratimas“, – sakė ji ir pridūrė, kad jie tikrina pavyzdžius iš kiekvienos pieno partijos, kurias gauna iš N.Čubenoko, ir kas pusmetį atlieka „nuodugnią“ analizę. Pasak M.Fedončuk, pieninės laboratorijoje atliekamos analizės rodo, kad bendrai jos superkamame piene būna vidutiniškai 2,85 bekerelių kilogramui.
Sveikatos apsaugos pareigūnai sako, kad pavojingas lygis labai priklauso nuo poveikio trukmės ir individualios fiziologijos. Regioninis laisvosios prekybos blokas, kuriam priklauso Baltarusija ir Rusija, leidžia didesnę stroncio 90 koncentraciją produktuose – iki 25 bekerelių kilogramui, bet tai vis tiek mažiau, nei buvo nustatyta AP pateiktame pavyzdyje.
Klausimas yra tas, ar kas nors iš valdžios gali nurodyti tikrąjį rizikos mastą dėl produkcijos iš ūkių, esančių šalia draudžiamos zonos.
Baltarusijos Radiobiologijos instituto direktoriaus pavaduotoja Natalija Timochina sakė, kad Baltarusijoje maisto gamintojams leidžiama patiems atlikti maisto saugumo stebėjimus ir kad šalyje trūksta laboratorinės įrangos, būtinos americiui nustatyti. Manoma, kad americio yra maždaug 2-iejuose proc. Baltarusijos dirvožemio ir kad pavojų sveikatai jis kels dar 270 metų.
„Vienkartinis užteršto maisto suvartojimas nėra labai pavojingas, – sakė N.Timochina. – Pavojinga yra radionuklidų akumuliacija organizme“.
Gydytoja Aušrelė Kesminienė iš Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) vėžinių susirgimų tyrimo padalinio sakė, kad radioaktyvaus maisto vartojimas daugiausia siejamas su skydliaukės vėžio išsivystymu . Skydliaukės vėžys paprastai yra išgydomas, jei diagnozuojamas anksti.
PSO pareigūnai sako, kad remiasi pranešimais iš seserinių agentūrų Baltarusijoje apie vėžinių susirgimų santalkas ar kitus ženklus, bylojančius apie neišspręstus, su Černobyliu susijusius pavojus.
PSO atstovas Ženevoje Gregory Hartlas (Gregoris Hartlas) sakė, kad agentūra neturi įgaliojimų reguliuoti ar prižiūrėti maisto saugumą, net tų produktų, kurie yra eksportuojami į kitas šalis, nes tai yra šalių atsakomybė.
„Radiacijos poveikis ir vėžinių susirgimų išsivystymas, poveikis regionui yra dalykai, trunkantys labai ilgą periodą. Tad pabaigos dar nematėme, – sakė G.Hartlas. – Neabejotinai bus tam tikro vėžinių susirgimų padaugėjimo“.
Pasak G.Hartlo, PSO pareigūnai iš Baltarusijos negavo jokių pranešimų apie problemas.
Aplinkosaugininkai, kritiškai vertinantys Baltarusijos darbą valant teritoriją, sako, jog tai nestebina, nes vyriausybė nefinansavo jokių mechanizmų korumpuotai praktikai maisto pramonėje tikrinti. Todėl, pasak jų, joks baltarusių maisto gamintojas niekada nebuvo persekiojamas už ingredientų su per dideliu radiacijos kiekiu naudojimą ar tokių produktų gaminimą.
Irina Suchij, kuri įsteigė Baltarusijos ekologijos grupę „Green Network“, sakė, jog maisto pramonės gamyklų darbuotojai konfidencialiai jai yra pasakoję, kad ingredientai ir produktai yra maišomi siekiant susilpninti potencialiai radioaktyvių ingredientų, gaunamų iš Ukrainos pasienio, poveikį.
Toks maišymas sumažintų potencialiai kancerogeninių izotopų lygį pieno produktuose ir mėsoje, bet tai „vis tiek pavojinga sveikatai“.
Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos padalinys, atsakingas už Černobylio katastrofos padarinių likvidavimą, nurodo, kad vaikų skydliaukės vėžio atvejų yra 33 kartus daugiau nei buvo prieš atominį sprogimą, o suaugusiųjų skydliaukės vėžio atvejų – kelis kartus daugiau.
Ūkininkai, dirbantys prie draudžiamos zonos ar joje pačioje, sako, jog nemato jokių akivaizdžių pavojaus ženklų, negavo jokių rekomendacijų dėl radioaktyviųjų izotopų patekimo į mitybos grandinę pavojaus mažinimo ir dėl to nesirūpina.
Ūkininkas N.Čubenokas sakė niekada negirdėjęs apie sorbentą „Ferocin“, kurio ūkininkai Ukrainoje duoda savo galvijams, kad paspartintų cezio 137 pasišalinimą iš virškinamojo trakto.
Jo kaimynystėje esančio ūkio, kur buvo nugriautas tuščias kaimas ir suarti javų laukai, traktorininkas sako niekada nematęs jokio oficialaus radiacijos dirvoje tyrimo. Tačiau Leonidas Kravčenka mano, kad nėra jokios priežasties nerimauti. „Niekam negresia joks pavojus“, – sakė jis.
Norėdami važiuoti Černobylio link ir į radioekologinį rezervatą, AP žurnalistai turėjo paplušėti, kad gautų vyriausybės leidimą. Pačioje zonoje Baltarusija leido įsteigti eksperimentinį ūkį, kuris veikia 10 pastarųjų metų. Šiandien jame yra 265 arkliai, 56 karvės ir bitynai.
Ūkio direktorius Michailas Kirpičenka sakė, kad jam leista užsiimti komercine veikla ir kad jis pernai, pavyzdžiui, pardavė 100 arklių baltarusių kompanijai, gaminančiai kumysą – gėrimą iš fermentuoto kumelių pieno, populiarų Rytų Europos ir centrinės Azijos dalyse.
„Mes nebijome radiacijos. Mes prie jos jau pripratome“, – sakė M.Kirpičenka, kuris užsiminė, jog jo arkliams reikėjo atlikti vieną bazinį regėjimo patikrinimą, kuris patvirtinęs jų gerą sveikatą.
„Arkliai negimsta su dviem galvomis ar be kojų. Tokių mutacijų nėra, – sakė jis. – Šis Černobylio sindromas seniai praėjo“.
