Parlamento rinkimai Baltarusijoje įvyks šių metų rugsėjo pabaigoje, turbūt rugsėjo 28 dieną. Tiksli data dar kol kas nėra žinoma, nes prezidentas Aleksandras Lukašenka dar nepasirašė dėl jos dekreto.
Tačiau niekas neabejoja, kad rinkimus laimės A. Lukašenkai lojalios politinės jėgos.
Visų pirma šalies opozicija yra kaip niekada silpna ir susiskaldžiusi. Šiuo metu šalyje yra du opoziciniai, tarpusavyje nesutariantys, blokai.
Pirmasis – tai Jungtinių demokratinių jėgų susivienijimas. Į jį įeina Baltarusijos liaudies frontas, Jungtinė piliečių partija, valdžiai opozicinė Komunistų partija, Aleksandro Milinkevičiaus vadovaujamas Judėjimas už laisvę bei kitos politinės jėgos.
Antrasis blokas – Europos koalicija, atsiskyrusi nuo Jungtinių demokratinių jėgų susivienijimo. Koaliciją sudaro grupė besikuriančių ar valdžios neregistruotų partijų ir judėjimų.
Ir pirmasis, ir antrasis blokai jau paskelbė savo sąrašus. Pirmasis kovos visose 110 rinkiminių apygardų, antrasis – 60-yje. Esminių ideologinių skirtumų tarp šių dviejų grupių nėra. Tačiau taktinių nesutarimų ir ambicijų pakanka. Tikriausiai Baltarusijoje nebus nė vienos apygardos, kur šios dvi jėgos rems vieną kandidatą.
Buvęs kandidatas į šalies prezidento postą A. Milinkevičius paskelbė rinkimuose nedalyvausiąs, o jo judėjimas kartu su Jungtinių demokratinių jėgų judėjimu apsiribosiąs rinkimų stebėjimu ir pažeidimų registravimu. Šiai pozicijai netrūksta sveiko proto. Yra aišku, kad A. Lukašenka tikrai neleis A. Milinkevičiui patekti į parlamentą. Na, o opozicijos vadovui, kuris tikriausiai ketina dalyvauti ateinančiuose, 2011 metų prezidento rinkimuose, visai nebūtina įsirašyti į savo politinę biografiją pralaimėjimą kokiam nors kolūkio pirmininkui ar valdžiai lojaliam pradinės mokyklos direktoriui.
Šalyje yra labai daug opozicijai nepalankių aplinkybių, tiek valdžios sukurtų, tiek natūraliai susiformavusių.
Visų pirma šalyje veikia politinėms partijoms nepalanki mažoritarinė rinkimų sistema, kur partijoms tenka antraeilis vaidmuo. Partijos nėra tos organizacijos, kurias labai mėgtų valdžia. Jau kuris laikas Baltarusijos teisingumo ministerija atiminėja registraciją iš respublikinių partijų regioninių padalinių, taip mažindama jų įtaką.
Tačiau, jeigu nebūtų vykdoma sisteminga diskriminacinė politika prieš opoziciją, tai dar nebūtų tragedija. Partijos šalyje nėra populiarios, o teoriškai galimybių į parlamentą patekti turi politikas, kuris surenka užtektinai jį remiančių balsų, kitaip tariant, „žmogus iš liaudies“.
Štai keletas tokios diskriminacijos pavyzdžių. Opozicijos atstovams neleidžiama dalyvauti rinkimų komisijose. Ypač yra ribotas, faktiškai neįmanomas, stebėjimas, kaip skaičiuojami balsai. Kita vertus, Baltarusijoje leidžiama balsuoti savaitę iki rinkimų, kai iš viso jokių stebėtojų nėra. Kaip rodo rinkimų statistika, per tą savaitę balsuoja apie 30 procentų rinkėjų. Gamyklų, kolūkių ir universitetų administracija daro didžiulį spaudimą, kad iki rinkimų dienos balsuotų kuo daugiau piliečių. A. Lukašenkai ištikimi valdininkai žino, ką daro: juk rinkimų dieną visi biuleteniai skaičiuojami suverčiant juos į vieną krūvą. Kitaip tariant, galimybės falsifikuoti yra neribotos.
Opozicija taip pat neturi tokių galimybių kaip valdžia naudotis žiniasklaidos priemonėmis. Per praėjusius kelerius metus dešimtys opozicijai palankių laikraščių buvo uždaryti arba atsisakoma juos platinti per valstybinį platinimo tinklą, o kitos platinimo sistemos šalyje, kur valdžia savo rankose laiko beveik viską, nėra. Žinoma, formaliai rinkimų įstatymas nėra pažeidžiamas ir kiekvienam kandidatui suteikiamos dvi ar trys minutės radijo ir televizijos eterio, tačiau visu kitu laiku vyksta agitacija prieš opoziciją. Artėjant rinkimams, ji jau prasidėjo ir šiuo metu per Baltarusijos televiziją rodomas „dokumentinis“ filmas „Tinklas“, kuriame demaskuojami „klastingi Vakarų remiamos opozicijos siekiai užgrobti valdžią šalyje“.
Beje, prieš porą savaičių „Reuters“ naujienų agentūrai A. Lukašenka pareiškė, jog jis asmeniškai neturi nieko prieš tai, kad keletas opozicijos atstovų patektų į parlamentą.
Ši begalinė ramybė ir pasitikėjimas savo jėgomis turi pagrindą. Kaip rodo nepriklausomos sociologinės apklausos, A. Lukašenka ir toliau lieka populiariausias šalyje politikas. Jeigu praėję prezidento rinkimai būtų buvę laisvi, juos vis vien būtų laimėjęs A. Lukašenka, surinkdamas apie 60 procentų balsų. A. Milinkevičius būtų gavęs vos apie 20 nuošimčių. Šiuo metu A. Lukašenkos reitingas yra kritęs iki 40 procentų, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jo oponentų populiarumas išaugo. Greičiau priešingai.
Baltarusija labai sėkmingai naudojasi naftos bumu Rusijoje – Baltarusijoje veikia net dvi naftos perdirbimo gamyklos ir šalis gauna nemažą pelną iš pasaulinio naftos kainų augimo. Todėl plečiasi ir A. Lukašenką remiančių rinkėjų bazė. Ar tai tęsis ir po Naujųjų metų, kai Rusija pakels naftos kainas, neaišku. Tačiau šiuo metu A. Lukašenką remia ne vien pensininkai, bet ir dalis miesto gyventojų, kurių pragyvenimo lygis pagerėjo. 2000-aisiais vidutinis uždarbis buvo 100 dolerių, šiuo metu – 300 dolerių. Žinoma, dolerio vertė krito, bet vis dėlto ne tris kartus.
Negalintys pragyventi baltarusiai labai dažnai vyksta dirbti į Rusiją, kur pragyvenimo lygis yra aukštesnis ir kur palankesnės nei Blatarusijoje verslo sąlygos.
Kita vertus, A. Lukašenka, siekdamas išlaikyti esamą pragyvenimo lygį, skolinasi ir iš kairės, ir iš dešinės. Baltarusija skolinga ne tik Rusijai, bet ir Vokietijai, Artimųjų Rytų šalims, Kinijai. Kol kas valdžiai dėl to galvos neskauda.
Na, ir dar vienas pastebėjimas. Baltarusijos sąlygomis A. Lukašenka yra stiprus politikas. Ne kiekvienam kolūkio pirmininkui pavyktų 14 metų išsilaikyti valdžioje, atlaikant keletą rimtų ekonominių krizių ir Vakarų panieką bei dalinę blokadą. Žinoma, galima tvirtinti, kad diktatorių valdymo trukmė nepriklauso nuo jų politinių sugebėjimų, bet vis dėlto Baltarusijoje nėra tokios diktatūros kaip, sakykim, buvo Turkmėnijoje.
Valentinas Mitė
