Aliaksandrui Lukašenkai valdant, niekas nevyksta be prezidento palaiminimo, rašo Vlast. ru.
Europos Sąjunga plečia nepageidaujamų svečių iš Baltarusijos sąrašą ne tik valdininkų, teisėjų ir specialiųjų tarnybų darbuotojų sąskaita. Griežtinamos sankcijos ir prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai artimiems verslininkams. Kaip gali egzistuoti milijardierius Baltarusijos diktatūros sąlygomis ir kas pamokančio Vladimiro Peftijevo – paties turtingiausio šios šalies žmogaus istorijoje.
Jeigu turtuoliai kažkur ir verkia, tai kaip tik Baltarusijoje. Tačiau jų kančios nesusijusios su konjunktūra pasaulio rinkose ar nesėkmėmis versle. Svarbiausi rizikos faktoriai Baltarusijos oligarchams susiję išimtinai su A. Lukašenka ir santykiais Baltarusijos valdžioje. Ekspertų vertinimu pačio turtingiausio Baltarusijos oligarcho istorija labai gerai iliustruoja šią situaciją.
Neseniai Baltarusijos žurnalistai ir ekspertai paskelbė 200 pačių turtingiausių šalies verslininkų sąrašą. Pirmąją vietą jame užima Vladimiras Peftijevas, ginkluotės pardavimo kompanijos „Beltecheksport“ savininkas. Imtis sudaryti tokį sąrašą Baltarusijoje yra beprasmiška dėl pernelyg didelio ekonomikos uždarumo. Tiems, kas į tą sąrašą patenka, iškyla pavojus. Tą patį V. Peftijevą galima greičiau pavadinti pačiu nelaimingiausiu verslininku Baltarusijoje. O ir be jo pirmajame turtuolių dešimtuke praktiškai nėra verslininkų, kurie vienaip ar kitaip įvairiu laiku nebūtų nukentėję nuo Baltarusijos valdžios.
V. Peftijevui 54 metai. Jis retai pasirodo viešumoje ir atrodo pavargęs. Yra tik kelios jo fotografijos, praktiškai nieko nežinoma apie jo šeimą ir asmeninį gyvenimą. Jam reguliariai tenka išvykti iš šalies, ir niekas niekada nežino, ar sugrįš V. Peftijevas atgal, ar tas jo išvykimas nėra paprasčiausias pabėgimas.
Pirmą kartą V. Peftijevo ir jo kompanijos vardas garsiai nuskambėjo po pirmojo Baltarusijos prezidento rinkimų 1994 metais. Jis buvo laikomas vienu iš pagrindinių ministro pirmininko Viačeslavo Kebičiaus rėmėjų, todėl to fakto negalėjo neužfiksuoti svarbiausias kovotojas su korupcija ir V. Kebičiaus varžovas rinkimuose – A. Lukašenka. Jis pažadėjo nubausti neaiškius prekiautojus baltarusiškais ginklais.
Baltarusijoje Sovietų armija paliko milžiniškus ginklų sandėlius. Sovietų laikais čia buvo dislokuoti kariniai junginiai, kurie, kilus naujam pasauliniam karui, turėjo nusigauti iki Lamanšo, todėl karinės technikos ir šaudmenų atsargų užteko tam, kad keletą metų Baltarusija išliktų pirmajame pasaulio penketuke pagal ginklų pardavimo apimtis. Be to, Baltarusija aktyviai siūlė save kaip rusiškų ginklų pardavėją toms šalims, kurioms pati Rusija dėl vienokių ar kitokių priežasčių tiekti negalėjo.
Pagrindiniu Baltarusijos sandėliuose likusių ginklų pardavėju tapo V. Peftijevo kompanija „Beltecheksport“. Nėra tiksliai žinoma, kaip jaunam žmogui, gimusiam Ukrainoje, Berdianske, pavyko gauti Baltarusijos valdžios palaiminimą prekiauti ginklais. Specialiąją bendrovę „Beltecheksport“ 1993 metų sausį įsteigė Gynybos ministerijos Aviacijos analitinis centras, Baltarusijos optikos ir mechanikos susivienijimas ir specialiosios paskirties bendrovė „SEN“. Direktorius kaip tik ir buvo V. Peftijevas. Naujosios bendrovės partneriu tapo verslininkas iš Lenkijos, kuris padėdavo gabenti į Baltarusiją plataus vartojimo prekes ir ieškodavo ginklų pirkėjų užsienyje. Bet vėliau V. Peftijevas su partneriu lenku susivaidijo, ir tai šiek tiek apsunkino jo gyvenimą.
Kalbama, kad V. Kebičiaus protekcija susijusi su tuo, kad V. Peftijevas priėmė į darbą artimą premjero giminaitį. Sunku pasakyti, ar tikrai taip buvo, bet tikrai yra žinoma, kad dabar vienoje iš V. Peftijevo kompanijų vadovo pareigose dirba šalies prezidento vyriausiojo sūnaus žmona Lilija Lukašenka.
A. Lukašenkos pergalė prezidento rinkimuose vos nesužlugdė ramaus, bet atkaklaus verslininko karjeros. Po rinkimų visi „Beltecheksporto“ kontraktai keletui mėnesių buvo įšaldyti. Tuomet V. Peftijevui pirmą kartą teko išvykti iš šalies, ir gana ilgai Minske jis nesirodė. Tačiau pamažu V. Peftijevas sugebėjo rasti bendrą kalbą su naująja valdžia ir grįžo į žaidimą. A. Lukašenkai juk irgi buvo reikalingas patyręs ginklų pardavėjas.
Baltarusijoje labai ilgai buvo keturi specialieji ginklų eksportuotojai, turėję atitinkamas Saugumo tarybos licencijas: V. Peftijevo „Beltecheksport“, „Belspecvneštechnika“, „Belvnešpromservis“ ir „Belarusintorg“. Kol sovietinių ginklų buvo daug, jų pakako visiems, bet einant į pabaigą XX amžiui didžioji ginklų atsargų dalis buvo išparduota, ir prekiautojai ėmė kariauti tarpusavyje.
V. Peftijevas tuo metu turėjo patikimą globėją – Saugumo tarybos vadovą, prezidento „pilkąjį kardinolą“ Viktorą Šeimaną. Atsitiktinai ar ne, kai 2002–2003 metais V. Šeimanas buvo šalies generalinis prokuroras, prasidėjo trijų specialiųjų eksportuotojų iš to ketverto plataus masto baudžiamasis persekiojimas. Į kalėjimą ilgam buvo uždaryti „Belvnešpromservis“ generalinis direktorius Andronas (gavo 12 metų), „Belarusintorg“ generalinis direktorius Gromikas, jo pavaduotojas Gubskij ir patarėjas Falko (gavo nuo 4 iki 6 metų), buvo areštuoti „Belspecvneštechnikos“ vadovaujantys darbuotojai, o kompanijos generalinis direktorius Ivanas Kolesnikovas komandiruotės Kuboje metu žuvo keistomis aplinkybėmis, nukritęs iš viešbučio balkono.
Po to „Belarusintorg“ buvo uždaryta, „Belvnešpromservis“ užsiima tik dvigubos paskirties produkcija, bet ne ginklais, „Belspecvneštechnika“ prarado pozicijas rinkoje. Nelietė tik V. Peftijevo su jo „Beltecheksportu“. Nors jam, dėl viso pikto, vėl teko išvykti kuo toliau nuo Minsko. Jis sugebėjo ir išsaugoti savo verslą, ir pasiūlyti naujų paslaugų aukštiesiems valdininkams.
Bus tęsinys
