Kita vertus, pasikeitusi situacija verčia ir patį Baltarusijos prezidentą ieškoti kur kas didesnės šalies gyventojų paramos valstybės nepriklausomybei ir teritoriniam vientisumui, į kurį jau pradėjo kėsintis, tiesa, kol kas tik kalbomis, neoimperinės ir nacionalistinės Rusijos jėgos.
Naujas teritorinių pretenzijų taikinys?
Po Krymo aneksijos Rusijos viešojoje erdvėje buvo pasigirdę kalbų, kad reikėtų „susigrąžinti“ ir kadaise Rusijai priklausiusias teritorijas Šiaurės Kazachstane bei šiaurinėje ir rytinėje Baltarusijos dalyse, kuriose iki šiol gyvena nemažai etninių rusų, tačiau dėl Ukrainoje įsiplieskusio karinio konflikto „Rusų pasaulio“ plėtimo aptarinėjimai buvo atidėti. Tačiau neilgam: vos Rytų Ukrainoje nusistovėjo trapios paliaubos, Rusijos imperinių nacionalistų interneto svetainėje „Sputnik i pogrom“ pasirodė straipsnis, kuriame įrodinėjama, kad Baltarusija neva yra dirbtinai suformuota valstybė, sulipdyta iš „nuo amžių“ rusiškų žemių. Tokie teiginiai beveik visiškai sutampa su Rusijos prezidento Vladimiro Putino požiūriu į Ukrainos valstybingumą: jis ne kartą yra pareiškęs, kad Ukraina – net ne valstybė, nes dalis jos geopolitiškai esą priklausė Rytų Europai, o kita dalis – Rusijai. „Visi žino, kad 1954 m. Krymas buvo neteisėtai perduotas iš Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos sudėties Ukrainos Tarybų Socialistinei Respublikai, tačiau mažai kam žinoma, jog 1924 m. ir 1926 m. Rusijos bolševikinė valdžia prie Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos prijungė Vitebsko, Mogiliovo ir Gomelio sritis, anksčiau priklausiusias Rusijos Tarybų Federacinei Socialistinei Respublikai. „Vitebskas, Mogiliovas ir Gomelis buvo permesti į tarybinę Baltarusiją kaip bulvių maišas“, – teigiama „Sputnik i pogrom“ paskelbtame straipsnyje. Po to daroma išvada, kad dabartinei Rusijai būtina peržiūrėti šiuolaikinės Baltarusijos sienas ir atsiimti „nepelnytai gautas“ sritis. Būtent nuo tokios pat retorikos prieš metus prasidėjo ir Rusijos agresija prieš Ukrainą.
Dingo noras protestuoti
Neoficiali Baltarusijos valstybingumo šventė, kurią kasmet kovo 25 d. švenčia savo šalyje ir svetur gyvenantys baltarusiai, o Baltarusijos opozicija tradiciškai rengia Laisvės dienai paminėti skirtus mitingus ir eitynes, šiemet Minske įvyko be incidentų. Nors ankstesniais metais nebūdavo apsieinama be masinių eitynių ir mitingų dalyvių sulaikymų, matyt, keičiasi ir valdžios požiūris į patriotiškai nusiteikusią Baltarusijos visuomenės dalį: šiemet milicija eitynių metu elgėsi korektiškai ir apsiribojo stebėtojų vaidmeniu. Pranešama, kad įvairiomis dingstimis milicijos pareigūnai buvo sulaikę 5 opozicijos atstovus, tačiau visi netrukus buvo paleisti iš milicijos skyrių net nesurašius protokolų.
Britų dienraštis „The Guardian“ atkreipia dėmesį, kad kovo 25 d. Baltarusijos opozicija paprastai pradeda naujus politinio aktyvumo metus. Anksčiau, minėdami Laisvės dieną, t. y. 1918 m. paskelbtos Baltarusijos Liaudies Respublikos metines, į Minsko gatves išeidavo tūkstančiai žmonių, protestuojančių prieš Aleksandro Lukašenkos, valdančio Baltarusiją nuo 1994 m., vyriausybės politiką. Tačiau šiandien viskas yra kitaip. Politinė opozicija jau keletą metų faktiškai atkirsta nuo viešojo gyvenimo sferos, šalies parlamente jos atstovų nėra no 1996 m., ją visiškai ignoruoja valstybinė žiniasklaida, o valdžia kiek galėdama varžo jos teisę protestuoti.
Dienraštyje teigiama kad įdomu tai, jog opozicijos revoliucingumą gerokai prigesino įvykiai kaimyninėje Ukrainoje. Baltarusiai – atsargūs žmonės. Jų manymu, valstybės žlugimo, pilietinių susirėmimų ir Rusijos įsikišimo pavojus yra pernelyg didelis. Vakarai, pavyzdžiui, JAV, laikosi tos pačios pozicijos. Svarbiausiu prioritetu esą dabar tapo Baltarusijos nepriklausomybės išsaugojimas, o ne jos demokratizavimas.
Nėra sąlygų revoliucijai
Šį mėnesį A.Lukšenka pareiškė, kad į Maidaną Kijeve panašių protestų Baltarusijoje nebus. Po dviejų dienų opozicinė partija Baltarusijos liaudies frontas pasiūlė atsisakyti protesto mitingų, planuojamų po šių metų lapkričio mėnesį turinčių įvykti šalies prezidento rinkimų. Mažai kas abejoja, kad juos, kaip visada, laimės A.Lukašenka. Tačiau Baltarusijos liaudies fronto pirmininkas Aleksejus Janukevičius pareiškė, kad protesto renginiuose dalyvaus nedaug baltarusių. Dar iki ginkluoto konflikto Ukrainos rytuose pradžios 78 proc. Nepriklausomo socialinių-ekonominių ir politinių tyrimų instituto apklausoje dalyvavusių respondentų pareiškė, kad geresnė šalies ateitis „neverta liaudies kraujo“. 70 proc. apklaustųjų sakė nenorintys „ukrainietiško tipo“ revoliucijos.
„Guardian“ rašo, kad nepalankumas revoliucijoms susijęs ne tik su Ukraina. Padėtis Baltarusijoje labai skiriasi nuo situacijos tose šalyse, kuriose nugalėjo vadinamosios spalvotosios revoliucijos. Buvęs Nacionalinio demokratinio instituto, JAV nevyriausybinės organizacijos, politikos ekspertas Lincolnas Mitchellas neseniai paskelbė kritišką spalvotųjų revoliucijų Ukrainoje, Gruzijoje ir Serbijoje studiją. Jis išvardijo keturias svarbiausias tokių revoliucijų pergalės prielaidas. Pirma, žmonės privalo turėti galimybę realiai dalyvauti rinkimuose ir ginčyti jų rezultatus. Antra, žiniasklaidos priemonės turi gebėti nuspėti falsifikavimo per rinkimus galimybes, informuoti apie tai visuomenę ir nušviesti dėl to kylančius protestus. Trečia, tais atvejais, kai spalvotosios revoliucijos vyksta sėkmingai, tarptautiniai rėmėjai, taip pat didesnės demokratijos siekiančios nevyriausybinės organizacijos turėdavo galimybę tam tikru mastu įsitraukti į politinius įvykius ar daryti jiems įtaką. Tačiau, pasak dienraščio, Baltarusijoje nėra nė vienos iš šių sąlygų.
Paskutinė diktatūra Europoje
Pasikeitė ir tarptautinė aplinka: pasak L.Mitchello, iki 2006 m. pavasario Baltarusija liko viena iš nedaugelio valstybių pasaulyje ir vienintelė šalis posovietinėje erdvėje, kurioje JAV administracija norėjo pakeisti politinį režimą. Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Condoleezza Rice kartą pavadino Baltarusiją paskutine diktatūra Europoje, nors posovietiniai režimai Kazachstane, Azerbaidžane ar Uzbekistane žmogaus teisių ir demokratijos požiūriu keldavo gerokai didesnį susirūpinimą. Tačiau, pasak leidinio, svarbų vaidmenį atliko geopolitika. JAV interesai sutelkti Artimuosiuose Rytuose, todėl Minskas sukėlė įtarimų dėl aktyvaus bendradarbiavimo su radikaliomis šio regiono vyriausybėmis, tarp jų ir Saddamo Husseino režimu Irake. 2002 m. Vašingtonas surengė Baltarusijai skirtą konferenciją, pavadinęs šią šalį trūkstama grandimi blogio grandinėje. Joje dalyvavo tokie politikos sunkiasvoriai, kaip JAV senatorius Johnas McCainas ir Lenkijos politikas Radekas Sikorskis.
Baltarusija nebuvo laikoma šalimi, strategiškai ypač vertinga Jungtinėms Valstijoms, į ją dažnai būdavo numojama ranka. Pasak leidinio, ji buvo vadinama niūria šalimi po Rusijos padu. Tačiau apie ją buvo galvojama ir kaip apie valstybę, kurioje Vakarai privalo pademonstruoti ištikimybę žmogaus teisėms, demokratinėms laisvėms bei branduolinio neplatinimo principui.
Nuotaikų permainos
„Guardian“ rašo, kad geopolinė situacija 2015 m. labai pasikeitė ir, kaip mėgsta girtis A.Lukašenka, Vakarai ėmė žiūrėti į Baltarusiją visiškai kitaip. Neseniai Baltarusijos prezidentas ėmėsi taikdario vaidmens, pasiūlęs derybas dėl ugnies nutraukimo Ukrainoje surengti Minske. Pasak Baltarusijos liaudies fronto pirmininko A.Janukevičiaus, Vakarų šalys dabar tvirtina Baltarusijai, kad nepriklausomybė svarbiau už demokratiją. Dabar naujas jų prioritetas – neleisti, kad šią šalį užgrobtų Rusija.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad Baltarusijos santykiai su Artimųjų Rytų šalimis jau nekelia rimtų problemų. A.Lukašenka ėmė vykdyti atsargesnę užsienio politiką. Pavyzdžiui, po 2010 m. Minskas maksimaliai apribojo kontaktus su Iranu ir Sirija, nes šios šalys pateko į stiprią tarptautinę izoliaciją. Dienraštyje teigiama, kad Vakarai jau nėra suinteresuoti, kad Baltarusijoje kiltų revoliucija.
