Rusija Baltarusijoje padėjo dar vieną kertinį akmenį, turintį ypatingos reikšmės energetinės imperijos kūrimo, tapusio pagrindine Kremliaus užsienio politikos magistrale, kontekste, tvirtina Italijos dienraštis „La Repubblica“.
Ši strategija vykdoma dviem kryptimis. Pirmasis vektorius nukreiptas į „vidinį kiemą“ – visoje buvusios Sovietų sąjungos erdvėje atkuriami priklausomybės nuo Maskvos ir koordinavimo ryšiai, kurie dabar remsis energijos šaltiniais – nafta ir pirmiausia dujomis, teigia dienraštis. Šie ištekliai visame regione – tiek pačioje Rusijoje, tiek ir Kaspijos baseino ir Centrinės Azijos šalyse – yra vienintelė parduodama prekė, ir Kremlius stengiasi perimti visos jų rinkos kontrolę.
Antrasis vektorius nukreiptas į išorę, pirmiausia į Europą, kurios ketvirtadalį kasdieninių poreikių užtikrina dujos iš Rusijos. „Gazprom“ įtaka rinkos sąlygoms didėja. Kremliaus energetinis milžinas jau naudojasi rusiškų dujų eksporto į užsienį monopoliu ir, pagal Putino sumanymą, turi tapti monopolininku dujų eksporto iš visos buvusios SSRS teritorijos, turtingiausio energetiniais ištekliais pasaulio regiono, srityje.
Atsižvelgiant į tai sandorio su Lukašenkos Baltarusija esmė – ne padidinta dujų tiekimo kaina baltarusiams („Gazprom“ šiuo metu nejaučia didelio pinigų trūkumo), o per Baltarusiją nutiestų dujotiekių (gavus teisę į 50 proc. jų nuosavybės) kontrolė. Sutikti su tokiu reikalavimu pernai buvo priversta Ukraina, to paties reikalaujama ir iš Gruzijos, kuri, iš visko sprendžiant, bus sekantis Putino ir jo energetinės imperijos atakos taikinys. Maskva nori kontroliuoti visus dujų eksporto iš Kaspijos baseino ir Centrinės Azijos kelius Europos kryptimi.
Putinas to siekia norėdamas padidinti įtaką rinkos sąlygoms – ir energijos šaltinius tiekiančių Azijos valstybių, ir juos vartojančių Europos šalių atžvilgiu. Konfliktu su Gruzija taip pat siekiama sužlugdyti būsimo amerikiečių finansuojamo dujotiekio, per Juodąją jūrą sujungsiančio Kaspiją su Europa (taip apeinant Rusijos teritoriją), statybą.
Dar viena Putino strategijos kryptimi stengiamasi palaipsniui prasiskverbti į Europos valstybių rinkas. Per paskutiniuosius 12 mėnesių „Gazprom“ pasirašė sutartis dėl laisvo savo dujų skirstymo su Italija, Danija, Vokietija, Austrija, Ispanija, Serbija, Bulgarija ir Vengrija. Šiuo metu deramasi su Belgija, Nyderlandais ir Portugalija. Vadybos požiūriu toks manevras visiškai suprantamas: „Gazprom“ pagal klasikinį kapitalistinį receptą bando padidinti pridėtinę vertę (gamyba, transportas, skirstymas, mažmeninė prekyba). Tačiau iš esmės tai reiškia, kad Kremlius vis stipriau kontroliuos Europos poreikius.
Teoriškai toks Europos rinkų atvėrimas laisvos konkurencijos vardan turėtų reikšti europiečių bendrovių galimybę imtis gavybos pačioje Rusijoje. Tačiau jau daug mėnesių Putinas atkakliai priešinasi tokiam reikalavimui: „Gazprom“ monopolio panaikinimas sugriautų visos energetinės imperijos pamatus.
Ir tai yra svarbiausias dalykas ne tik pačiai imperijai, bet ir Europos šalių apsirūpinimui dujomis artimiausiais metais. Dujų gavyba Rusijos telkiniuose mažėja. Kad būtų galima imtis gavybos naujose verslovėse, pavyzdžiui, Arktikoje, prireiks Vakarų investicijų ir technologijų. Be tokių investicijų, Tarptautinės energetikos agentūros tvirtinimu, „Gazprom“ nepajėgs vykdyti dujų tiekimo įsipareigojimų Europos šalims.
Jau dabar „Gazprom“ įsipareigojimus vykdo pirkdamas dujas Vidurinės Azijos šalyse, tarp jų ir Turkmėnijoje. Putino vykdoma kieta ir aktyvi strategija, kuria siekiama perimti savo kontrolėn energijos išteklių eksporto į Europą kelius, aiškinama noru šalis eksportuotojas įvaryti į kampą: esą tik Rusija gali užtikrinti joms prieigą prie Vakarų vartotojų.
Tačiau ši strategija neatrodo patikima. Gali būti, kad artimiausiomis savaitėmis jos laukia galingas smūgis. „Gazprom“ šiuo metu Turkmėnijoje siekia nupirkti 50 milijardų kubinių metrų dujų – beveik ketvirtadalį viso Rusijos į Europą eksportuojamo kiekio. „Gazprom“ remiasi sutartimis, kurias asmeniškai pasirašė neseniai miręs diktatorius Saparmuratas Nijazovas. Nauja vyriausybė, kuri pradės darbą po vasario 11 dieną paskelbtų rinkimų, teoriškai gali nutraukti šias sutartis ir parduoti dujas kam nors kitam.
Taigi, Putinas pradėjo partiją, kurios negali sau leisti pralaimėti, rašo „La Repubblica“.
