Pagal Jungtinių Valstijų įstatymus sausio 1 dieną baigiasi trumpo nespalvoto 1928 metais pasirodžiusio animacinio filmo „Garlaivis Vilis“ (Steamboat Willie), pirmą kartą supažindinusio žiūrovus su išdykusiu graužiku, tapusiu amerikiečių popkultūros simboliu, autorių teisių galiojimo laikas.
Ši data labai svarbi daugeliui suinteresuotų šalių – nuo filmų kūrėjų, gerbėjų ir intelektinės nuosavybės teisininkų iki „Disney“ vadovų, kurie praeityje padėjo lobistams pakeisti įstatymus, kad būtų pratęstas JAV autorių teisių galiojimo laikas.
„Tai labai simboliška ir labai laukiama akimirka, – sakė Jennifer Jenkins (Dženifer Dženkins), Duke (Djuko) viešosios naudojimo tyrimų centro direktorė.
Dabar kiekvienas gali laisvai kopijuoti, dalytis, pakartotinai naudoti ir pritaikyti „Garlaivį Vilį“ ir „Plane Crazy“ – kitą 1928 metų „Disney“ animacinį filmą – bei ankstyvąsias juose pavaizduotų personažų, įskaitant Mikį ir Mini (Minnie), versijas.
Svarbi išlyga yra ta, kad vėlesnės personažų versijos, pavyzdžiui, 1940 metų filmo „Fantazija“ (Fantasia) personažai, nėra viešoji nuosavybė.
Tačiau menininkai galėtų laisvai kurti, pavyzdžiui, „Garlaivio Vilio“ „klimato kaitos sąmoningumo versiją“, kurioje Mikio laivas užplaukia ant išdžiūvusios upės dugno, arba kokį nors feministinį pasakojimą, kuriame vairą į rankas paimtų Mini, teigė J. Jenkins.
Tai primintų išradingą kitų personažų, kurių autorių teisės neseniai baigėsi, pavyzdžiui, Šerloko Holmso ir Mikės Pūkuotuko pakartotinį panaudojimą.
Teisiniai ginčai
Tačiau tai nebus taip paprasta, kaip gali atrodyti.
Naujienų agentūrai AFP pateiktame pareiškime „Disney“ teigė, kad „ir toliau gins savo teises į modernesnes Peliuko Mikio versijas ir kitus kūrinius, kuriems vis dar taikomos autorių teisės“.
Iš tiesų, filmuke „Garlaivis Vilis“ Peliukas Mikis yra vikrus, suktas padaras, kurio daugelis jaunesnių žiūrovų tikriausiai negalėtų atpažinti.
„Tai, kas yra viešoji nuosavybė, yra gana bauginantis mažas juodai baltas gyvūnas“, – sakė Lojolos teisės mokyklos profesorius Justinas Hughesas (Džastinas Hjuzas).
Jis pridūrė: „Dabartinėms amerikiečių kartoms geriausiai pažįstamam Peliukui Mikiui ir toliau bus taikoma autorių teisių apsauga. Nenustebčiau, jei kiltų teisinių ginčų, ir nenustebčiau, jei pamatytume, kad „Disney“ šviečia žmones šiuo klausimu.“
Jis prognozuoja, kad menininkams, kuriantiems „didelio biudžeto gerbėjų meną“, gali būti siunčiami raštai nutraukti šią veiklą, jei jie naudos vėlesnių Mikio animacinių filmų elementus, pavyzdžiui, raudonus šortus ir baltas pirštines.
Be to, nors autorių teisių galiojimas baigiasi, prekių ženklo galiojimas – ne.
Autorių teisės neleidžia nelicencijuotai kopijuoti paties kūrybinio darbo, pavyzdžiui, knygų, filmų ir personažų. Jos nustoja galioti po tam tikro laiko.
Prekių ženklai saugo kūrinio šaltinį, neleisdami niekam kitam sukurti produkcijos, kuri galėtų klaidinti vartotojus, kad jie manytų, jog ją sukūrė originalus autorius. Juos galima pratęsti neribotam laikui.
„Disney“ teigė, kad „stengsis apsaugoti vartotojus nuo painiavos, kylančios dėl neautorizuoto Mikio ir kitų mūsų kultinių personažų naudojimo“.
Bendrovė net įtraukė „Garlaivio Vilio“ ištrauką į kiekvieno „Walt Disney Animation Studios“ filmo įžanginį klipą.
„Disney“ darbuotojai buvo labai protingi – jie suprato, kad geriausia, ką galima padaryti, tai įtvirtinti kultinį „Garlaivio Vilio“ klipą kaip prekės ženklą“, – sakė J. Hughesas.
Anot jo, bet kuriam asmeniui, ant marškinėlių, kepuraičių ar puodelių naudojančiam klasikinį Mikio, sėdinčio prie laivo vairo, atvaizdą, gali būti iškelta byla.
Bandymai apeiti taisykles
Kiti ekspertai, pavyzdžiui, J. Jenkins, ir toliau palankiau vertina viešojo naudojimo laisves.
„Mūsų Aukščiausiasis Teismas aiškiai nurodė, kad negalima naudotis prekių ženklo teisėmis, siekiant apeiti tai, ką leidžia autorių teisių galiojimo terminas“, – sakė ji.
Abi pusės sutinka, kad įstatymas tikriausiai netrukus bus išbandytas teisme.
Visi, kurie tikisi pasipelnyti iš mylimo „Disney“ herojaus, „turėtų elgtis atsargiai ir būti pasitarę“, pridūrė J. Hughesas.
Artimiausiu metu naujovės ir šokiruojančios adaptacijos, panašios į neseniai pasirodžiusį didelio atgarsio sulaukusį siaubo filmą „Mikė Pūkuotukas. Kraujas ir medus“ (Winnie-the-Pooh: Blood and Honey), greičiausiai pateks į žiniasklaidos antraštes.
Tačiau autorių teisių įstatymas turėtų užtikrinti, kad menininkai galėtų naudoti tokius personažus kaip Mikis, kad sukurtų išliekamąją vertę turinčius kūrinius, panašiai kaip Šekspyras buvo pritaikytas šiuolaikinei klasikai: nuo „Vestsaido istorijos“ (West Side Story) – „Romeo ir Džuljetos“ (Romeo and Juliet) atpasakojimo – iki „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (Rosencrantz and Guildenstern Are Dead), Tomo Stoppardo (Tomo Stopardo) dviejų antraeilių „Hamleto“ personažų likimų tyrinėjimo, teigė J. Jenkins.
„Man įdomu pamatyti, kas nutiks 2024 metais, – sakė ji. – Tačiau man dar įdomiau sužinoti, apie ką mes vis dar kalbėsime, mąstysime, mokysime, rašysime ir kuo dalinsimės su savo vaikais 2054 metais.“
