Aukštakulniai iš pradžių atsirado kaip prabangi aprangos detalė, naudojama išskirtinėmis progomis. Tačiau ilgainiui, susiklosčius istorinėms aplinkybėms, moterims teko dešimtmečiams paklusti susiformavusiam aprangos kodui – privalomiems aukštakulniams.
Kaip atsirado aukštakulniai
Aukštakulniai tapo tvarkingų, o ne viešumoje pasirodančių moterų garderobo dalimi pakankamai neseniai. Dar 1920-1930 metais, kuomet nereta mergina jau kirposi trumpai ir vilkėjo trumpesnes sukneles, normaliu buvo laikomas neaukštas (5-7cm) stabilus kulnas. Tačiau tai nebūtinai reiškė, kad avalynė turėjo būti kukli, net atvirkščiai. Paryžiuje netgi buvo specialios dirbtuvės, gaminusios ir pardavinėjusios ne tik „pilnus“ batelius, tačiau ir atskirai – puošniomis detalėmis padabintus kulniukus. Tai galėjo būti juodmedžio, perlų, metalo detalėmis pagražinta avalynės detalė. Damos galėjo išsirinkti joms patinkančius batelius ir papuošti juos pasirinktais ekstravagantiškais kulniukais, rašoma lenta.ru.
Viskas pasikeitė išsivysčius masinei produkcijai lengvojoje pramonėje, kuri kiek pavėlavusi įžengė paskui moterų įtraukimą į darbus ofisuose. Sekretorės, mašinistės, telegrafininkės ir telefonininkės, įmonių vadybininkės ir stenografininkės, kaip ir „tradicinės“ mokytojos ar medicinos seserys, apsiaudavo nebrangiais standartinių išmatavimų bateliais, ne visuomet patogiais ir bendrai avėti, jau nekalbant apie kulniukus.
Avalynė pagal užsakymą tapo prabangos ženklu, batsiuvių vis mažėjo, o tų, kurie dar išliko, paslaugų kainos šoktelėjo aukštyn: jų paslaugos tapo prieinamos tik pasiturinčioms moterims.
Vienam iš tokių „išgyvenusių“ savo srities meistrų ir priklauso padėkos už aukštakulnių atsiradimą, iki tol tai buvo tik tam tikro aukštesniojo socialinio sluoksnio moterų (beje, ir vyrų) požymis. Tai buvo „žvaigždžių batsiuvys" Salvatore Ferragamo, kuriam priskiriamas šiuolaikinės formos batelių su platforma atsiradimas. Aišku, mada pasižymi ciklais, pirmieji bateliai ant platformų – dar Senovės Graikijoje – atsirado prieš tūkstančius metų.
Tačiau platformos ir panaši avalynė techniškai yra daug paprasčiau pagaminami, negu aukštakulniai bateliai. Praėjusio amžiaus viduryje technologijos jau leido pradėti tokių batelių masinę gamybą – ir tuo pasinaudojo madų namai. Pačią idėją sugalvojo genialusis Christianas Dioras, pristatęs „New Look“ stilių, sukėlusį tikrą sumaištį 1947-aisiais pirmojo pristatymo metu. Būtent šie mados namai akcentavo dėka aukštakulnių pasikeitusį moters siluetą. Kojos tampa ilgesnėmis, klubai ir liemuo – siaurėja, keičiasi laikysena ir eisena: dėl nestabilios pozos, faktiškai stovint ant pirštų galų, moteris yra priversta vaikščioti „seksualiai“ siūbuodama klubais, rašoma lenta.ru.
Šiuo atveju galima bandyti pritaikyti posakį „grožis reikalauja aukų“. Jaunos moterys, ypač pokario metais, kuomet vyrų buvo mažai, o ištekėti ir santykių norėjosi, noriai rinkosi šią auką.
„Bateliai buvo žudikiški – su penkių-šešių colių (apie 13-15 cm, – red. past.) kulniuku ant plieninių pakulnių ir su kankinančiai aštriu priekiu“, – savo biografinėje knygoje „Iškvieskite akušerę“ pasakojo tų laikų liudininkė britė Jennifer Worth.
Knygoje taip pat pasakojama apie tuomet sklandžiusias „Holivudo žvaigždžių, kurios chirurginiu būdu šalino kojų pirštus“, kad galėtų tilpti į batelius.
„Kaip ir visos madingos tų laikų merginos, aš vaikščiojau po Londoną su tais beprotiškais bateliais ir nė už ką gyvenime nebūčiau keitusi jų į nieką kitą“, – rašo knygos autorė.
Nuo fetišo iki normos
Tai, kas iš pradžių buvo „paskutiniu mados klyksmu“, šventine avalyne pasimatymams ir šventinėms vakarienėms, tam tikra egzotika ir fetišu, antroje XX a. pusėje tapo absoliučia norma. Tokia norma, kad aukštakulnių avėjimas nustojo būti moters asmeniniu pasirinkimu, ir tapo praktiškai privalomu reikalavimu. Daugelio prestižinių kompanijų darbo kodeksuose buvo įrašytas reikalavimas avėti aukštakulnius, ir moterims ar merginoms, kurios siekė tos darbo vietos, teko paklusti.
O kur dėtis? Tai, kas iš pradžių buvo moterišku privalumu (graži mergina su aukštakulniais lengviau susiranda vyrą), tapo sąlyga užsidirbti savarankiškai nuo vyro – o tuo pačiu ir susirasti partnerį darbe: juk ten gausu viengungių ar bent jau nuotykiams pasiryžusių vyrų. Pirmosios į „privaloma tvarka“ eilę stojo „paradinių“ profesijų atstovės: stiuardesės (nors logika kaip ir sako, kad evakuojant keleivius būtina patogi avalynė ir drabužiai), sekretorės, vadovų asistentės ir priėmime dirbančios moterys.
Tačiau labai greitai eilė atėjo ir „juodadarbėms“ – ofiso darbuotojoms, kurios tiesiogiai nebendrauja su klientais ar lankytojais. Jų išorė galėjo dominti nebent bendradarbius vyrus. Moterys ir avėjo aukštakulnius, norėjo to ar ne, taip galėdamos patirti seksualinį priekabiavimą. Darbas buvo svarbiau: ne visos turėjo šeimą išlaikantį vyrą, o ir 1960-aisiais šeimos nelabai galėjo sau leisti gyventi iš vieno atlyginimo. Moterys, dėl amžiaus, svorio ar sveikatos būklės negalinčios avėti aukštakulnių ar bent jau paaukštintų kulniukų, susidurdavo su karjeros apribojimais arba net sulaukdavo atsisakymo priimti į darbą.
Vyrams taip pat tam tikra prasme tenka laikytis aprangos kodo: jie privalo avėti klasikinius batus (jie nėra tokie patogūs, kaip sportbačiai), dėvėti kostiumą, ryšėti kaklaraištį. Tačiau to nepalyginsi su moterims atitekusiu „džiaugsmu“ su dešimties centimetrų kulniuku.
XXI a. kova su aukštakulniais ir aprangos kodais pasiekė viršūnę. 2015-aisiais Kanų kino festivalyje įvyko skandalingas incidentas: prodiuserė Valeria Richter nebuvo leista į renginį dėl to, kad ji avėjo plokščiapadžius batelius. Kanų aprangos kodui jau ne vienas dešimtmetis, jis apriboja ir vyrų pasirinkimą (privalomas smokingas), tačiau tąkart toks požiūris sulaukė ir protesto – viena moteris atėjo su plakatu „Rankas šalin nuo moterų kojų!“. Aktualią temą pasigavo žiniasklaida.
2016-aisiais kino žvaigždė Julia Roberts, apsirengusi puošnia suknele ir aukštakulniais bateliais, atėjo prie žymiųjų Festivalių dvaro laiptų… nusiavė ir pasileido laipteliais basomis. Žvaigždė niekaip nekomentavo savo elgesio, į viršų jos batelius atnešė kažkas iš organizatorių atstovų. Tačiau pasaulio žiniasklaidoje tai sukėlė feministinių idėjų bangą. 2018-aisiais Christen Stewart pakartojo pakartojo savo kolegės žygdarbį ir taip pat nusiavė prie laiptelių. Šįkart ji dar ir visiems susirinkusiems žurnalistams pareiškė, kad tai yra protestas prieš moterų diskriminaciją dėl aprangos kodo.
2019-ieji – maištas Japonijoje
Japonijos aktorė Yumi Ishikawa, dar šių metų sausį pradėjusi internetinį judėjimą dėl privalomo moterims aukštakulnių avėjimo taisyklės darbe panaikinimo, neseniai oficialiai įteikė 19 tūkst. parašų surinkusią peticiją šalies Darbo ministerijai. „Flashmobas“ žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose gavo pavadinimą #KuToo, kuris japoniškai (kucu) skamba tuo metu ir „avalynė“ ir „skausmas“.
„Tai – tik pirmasis žingsnis. Čia toks klausimas, kurį daugelis moterų laikė savo asmenine problema, nes (aukštakulnių avėjimas) yra laikomas gerų elgesio taisyklių laikymosi požymiu“, – cituojama aktyvistė.
Daugelis Japonijos bendrovių turi griežtą reglamentą dėl to, kaip darbuotojai gali sau leisti atrodyti darbe. Moterims vienas iš nurodytų reikalavimų yra bateliai su kulniuku.
Japonijos sveikatos, darbo ir gerovės ministras T. Nemoto savo komentare apie moterų avalynę darbe pasiūlė, kad „versti avėti aukštakulnius moteris, turinčias sveikatos problemų, nederėtų“. Anot jo, tai jau būtų vadovų spaudimo požymis. Tačiau jis taip pat pažymėjo, kad „visuomenėje taip yra priimta, kad darbo vietose tokia aprangos detalė yra būtina ir pagrįsta“.
Medikai tvirtina, kad avalynė su aukštu kulnu gali būti pavojinga moterų sveikatai tik ilgą laiką juos avint. Kiek užtrunka „ilgas laikas“? Specialistų teigimu, tai yra kasdien mažiausiai 2-3 valandos. Tai gali privesti prie pėdų deformacijos. Fiziologinio krūvio perkėlimas ant pirštų galų veikia visus sąnarius žemiau kūno centro, todėl egzistuoja artrozės išsivystymo rizika. Taip pat egzistuoja teorija, kad ilgalaikis aukštakulnių avėjimas gali padidinti kraujotakos problemų, nugaros skausmų atsiradimo riziką.
