Nacionalinio transporto saugumo komiteto (NTSK) pirmininkas Soerjanto Tjahjono sakė, kad panašus riktas pasireiškė per keturis paskutiniuosius lėktuvo skrydžius, įskaitant lemtingąjį, kai spalio 29 dieną laineris nukrito Javos jūroje tuojau po pakilimo iš Džakartos. Per šią katastrofą žuvo visi 189 lėktuve buvę žmonės.
Daug žiniasklaidos priemonių pranešė apie nesklandumus per ankstesnį lėktuvo „Boeing 737 MAX 8“ skrydį iš Denpasaro į Indonezijos sostinę.
„Kai atvėrėme juodąją dėžę – taip, iš tikrųjų techninė problema buvo greitis ore, kitaip sakant, lėktuvo greitis“, – per spaudos konferenciją sakė S. Tjahjono.
„Juodosios dėžės duomenys parodė, kad per du skrydžius prieš reisą Denpasaras–Džakarta irgi buvo ta pati problema“, – pridūrė jis.
„Socialiniuose tinkluose sklando daugybė gandų. Dabar norime paaiškinti, kad juodojoje dėžėje (išliko duomenys) apie keturis skrydžius, per kuriuos buvo problemų dėl greičio ore matuoklio“, – nurodė NTSK vadovas.
Per susitikimą su žuvusiųjų šeimų nariais S. Tjahjono sakė, kad skrydžio duomenis įrašančio įrenginio informacija atitinka pranešimus, kad lėktuvui pakilus paskutiniojo skrydžio jo greitis ir aukštis netvarkingai keitėsi.
Paieškų komandos dar nėra radusios antrosios juodosios dėžės, įrašinėjančios pokalbius pilotų kabinoje.
„Lion Air“ nurodė, kad per skrydį iš Balio į Džakartą nustačius techninį gedimą jis buvo sutaisytas pagal gamintojo rekomendacijas.
Vienas iš bendrovės įkūrėjų Rusdi Kirana nebuvo pakviestas pasisakyti susisiekimo ministro Budi Karyos Sumadi, moderavusio šeimų narių susitikimą su pareigūnais, prižiūrinčiais lėktuvo ir aukų liekanų paieškas bei katastrofos tyrimą.
Tačiau jis atsistojo ir nulenkė galvą, kai įpykę ir sielvartaujantys šeimų nariai pareikalavo, jog R. Kirana, kartu su savo broliu Kusnanu 1999 metais įkūręs „Lion Air“, prisistatytų.
„Lion Air“ elgėsi netinkamai“, – sakė vienas vyras, prisistatęs kaip keleivio Shandy Johano Ramadhano, dirbusio prokuroru saloje, į kurią skrido lėktuvas, tėvas.
„Noriu, kad ponas Rusdi Kirana ir jo komanda atkreiptų dėmesį, – pabrėžė jis. – Nuo krizės pradžios „Lion Air“ niekada su manimi nesusisiekė. Netekome savo vaiko, bet „Lion Air“ mums neparodė jokios atjautos.“
Po šio susitikimo R. Kirana paskubomis išvyko, vengdamas žurnalistų klausimų.
Daugelis šeimų laukia ilgo žuvusiųjų atpažinimo proceso rezultatų. Policijos medicinos ekspertams perduota beveik 140 lavonmaišių, prikrautų žmonių palaikų dalių. Iki šiol atpažinta tik 14 aukų.
Giminaičiai kėlė klausimą, kodėl prieš du mėnesius pradėtam naudoti laineriui buvo leista skristi, nors per spalio 28-osios skrydį iš Balio į Džakartą pasireiškė gedimas, be kita ko, lėmęs keleivius išgąsdinusį staigų lėktuvo smukimą žemyn tuojau po pakilimo.
„Lion Air“ sakė, kad šis gedimas buvo pašalintas. Ar tiesa, kad problema buvo išspręsta? – klausė vieno iš žuvusiųjų sūnus. – Jeigu ne, atitinkami technikai turi būti patraukti atsakomybėn. Įstatymas labai aiškus, ne jie teigė, kad lėktuvui buvo leista vėl pakilti. Šie blogi technikai privalo atsakyti pagal įstatymą, kad lėktuvų katastrofos Indonezijoje nebesikartotų.“
S. Tjahjono sakė, kad didelis smulkių nuolaužų kiekis ir faktas, kad nuolaužos pasklido gana mažoje teritorijoje, rodo, kad laineris veikiausiai rėžėsi į vandenį skrisdamas labai dideliu greičiu.
„Lėktuvas buvo vientisas, kai nukrito į jūrą. Jis nesprogo ore, o lėktuvo varikliai, kai jis palietė vandenį, veikė didelėmis apsukomis – tai rodo visos nulūžusios turbinos mentės“, – aiškino pareigūnas.
„Lion Air“ lainerio sudužimas yra didžiausia aviacijos katastrofa Indonezijoje nuo 1997 metų, kai bendrovės „Garuda“ lėktuvui sudužus netoli Medano žuvo 234 žmonės.
