Iki tvirtos taikos, manau, dar toloka. Rusijos režimo vykdomas okupacijos agresijos ir smurto protrūkis Ukrainoje Europos istorijos XXI -ame amžiuje ilgam išliks, kaip juoda dėmė žyminti V.Putino klano nusikaltimus. Nereikia manyti kad dabartinis Rusijos "caras" nesupranta situacijos. Jo pezėjimai apie atostogaujančius ir su tankais "grybaujančius" Rusijos teroristus kaimyninės šalies teritorijoje yra visiškai absurdinė raiška. Jei reiktų rinkti didžiausią šiame amžiuje skleidžiamą absurdą, tai V.Putino anekdotiniai teiginiai apie "žalių žmogeliukų" iki dantų apsiprekinimą" parduotuvėse, apie tai, kad "Rusijos karių nėra Ukrainoje" ir panašios nesąmonės gali net sudaryti įspūdį, kad pas vadą, kaip sakoma: "šariki za roliki zachodiut". Iš tikrųjų šis šalies vadovas yra netgi labai išmanantis, kaip slopinti bet kokį opozicinį pasipriešinimą ir sutelkti tokią patarėjų komandą, kuri galėtų tenkinti net ir labiausiai iškrypėliškas agresyvias vado fantazijas. Jis, kaip buvęs KGB žvalgybininkas žino, ką reiškia kompromato valdymas. Gauna tą informaciją iš aplinkos pateikiamų aplankų. Nereikia manyti, kad jo patarėjų aplinkoje įsitaisę kokie nemokšos. Galima net neabejoti, kad šie yra nuosekliai ir giliai išstudijavę V.Putino vidinį portretą ir žino, kaip galima jį vienaip ar kitaip paveikti. Savų tikslų ta aplinka gali turėti įvairių. Nuo savo įtakos ir turtų išsaugojimo iki savo vado "pakišimo" tam, kad atėjus laikus būtų juo lengviau, gal net staigiai atsikratyti. Patarinėjant visaip ir tą vykdant, kad tik blogiau būtų Rusijos visuomenei, gali nepakakti tos kasdien skleidžiamos vienpusės demagogijos apie ryžtingą užkariautoją.

Turime nepamiršti ir to, kad šiandien "putinistų", "žirinovskininkų" ir "komunistų" jėgos pirmauja reitingų lentelėse. Kaip iš tos sumautos skylės išsikapstyti į demokratijos proveržį? - sunku patarti. Bet kuriuo atveju šiuolaikinėje situacijoje jis gali kilti, greičiausiai, tik iš vidaus. Demokratinių šalių politika savo sankcijomis santūriai, bet nuosekliai prisideda, kad nepasitenkinimas minėtos klikos politika augtų.

Kaip galima pastebėti, Rusijos inteligentija yra sugniuždyta ir gerokai pasimetusi. Kaip jaustis tiems, kurie savo kūrybą yra skyrę bendrahumaniškoms temoms tuo metu, kai vykdoma grubi karinė agresija prieš kaimyninę šalį. Gali gal net rankos nusvirti, nors to neturėtų būti. Žinomų inteligentų, rašytojų, menininkų, artistų žodis turi dažniau pasigirsti, nes jis atsiliepia Rusijos ir pasaulinėje erdvėje plačiau bei įtaigiau. Žinoma, Rusijos režimas suprantą galimą jo reikšmę, todėl stengiasi bet ką, pasireiškiantį prieštaraujančiai, visaip prismaugti. Inteligentai kaip niekas kitas turi suprasti, kad jiems gali ateityje būti labiausiai gėda, kad pratylėjo, kai galėjo šį bei tą prasmingo reikiamu laiku pasakyti. Jei visi tik bijos, tai tada kas privers pasukti Rusiją demokratinio vystymosi link. Jei tokią atsiradusia galimybe pasinaudos dar grubesnės revanšistinės jėgos, tai toks perversmas gali sukurti dar didesnę suirutę, negu bolševikinis perversmas. Tada gali būti dar kartą sukrėsta ne tik Europa, bet ir visas Pasaulis. Jei dėl vieno asmens, gal turinčio psichologinių asmeninių ar šeimyninių problemų, gali nukentėti daugybė Žemės gyventojų, tai tokį agresijos "monstrą" būtina stabdyti, kol dar nevėlu. Gal jau vėluojama...