XX a. dešimtajame dešimtmetyje ši kadaise klestėjusi rūšis buvo laikoma vienu rečiausių paukščių pasaulyje, o dėl medžioklės, buveinių nykimo ir pesticidų naudojimo jų populiacija laukinėje gamtoje sumažėjo iki 59 porų – visos Maroke. Šiandien atkaklios apsaugos pastangos Maroke padidino populiaciją iki daugiau nei 500 individų, todėl 2018 m. IUCN nykstančių rūšių raudonoji knyga pakeitė šios rūšies statusą iš išnykusios į nykstančią.
Be to, pirmą kartą nuo 1600 m. šie paukščiai vėl migruoja Europoje, o jų valdomą migruojančią populiaciją sudaro apie 270 paukščių, skelbia CNN.
Kas tai per paukštis?
Kadaise trijuose žemynuose gyvenę paukščiai buvo taip gerbiami senovės pasaulyje, kad turi savo hieroglifą – išskirtinio kontūro atvaizdą, vaizduojantį žodį „akh“, reiškiantį „dvasią“.
Šiaurinis plikasis ibis kadaise gyveno Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Tačiau šiandien ji užima tik nedidelę dalį buvusio arealo.
Paprastai veisimosi kolonijos gyvena uolose ir uolų atodangose, taip pat miestų pilių ir griuvėsių viduje.
Jie daugiausia minta vabzdžiais, kirmėlėmis ir lervomis, tačiau dažnai atokiose gyvenamosiose vietose yra priversti lanksčiai maitintis.
Nykstančių paukščių populiacija
Maroke gyvena didžiausia išlikusi laukinė šiaurinių plikųjų ibisų populiacija, iš dalies dėl intensyvių apsaugos pastangų. 1991 m. Maroko vakarinėje pakrantėje įsteigus Souss-Massa nacionalinį parką, buvo apsaugotos lizdų ir maitinimosi vietos. 1994 m. buvo sukurta mokslinių tyrimų programa, skirta nykstančiai rūšiai stebėti.
IUCN duomenimis, Maroko populiacija, kuri sezoniškai nemigruoja, šiuo metu yra stabili.
Artimųjų Rytų šiaurinių plikųjų ibisų populiacija buvo aptinkama Turkijoje ir Sirijoje, ir buvo žinoma dėl savo plataus migracijos maršruto – tūkstančių mylių odisėjos į Etiopiją ir iš jos, skrendant per Eritrėją, Sudaną, Saudo Arabiją ir Jordaniją. Tačiau XX a. populiacija smarkiai sumažėjo, o kai 2015 m. į Siriją negrįžo nė vienas paukštis, buvo nuspręsta, kad kolonija regioniniu mastu išnyko.
Paukščius moko migruoti
Istoriškai šiauriniai plikieji ibisai, dar vadinami eremitiniais ibisais, iki XVI a. buvo aptinkami ir kai kuriose Pietų Europos dalyse. Šiuo metu vykdomi šios rūšies reintrodukcijos į žemyną projektai, įskaitant 2004 m. Andalūzijoje (Ispanija) pradėtą projektą.
Nelaisvėje gimusius jauniklius rankomis augino įtėviai žmonės, o vėliau jie buvo palaipsniui paleisti į laisvę.
Austrijos biologas Johannesas Fritzas deda visas įmanomas pastangas sukurti migruojančią populiaciją Austrijoje ir Vokietijoje.
2003 m. J. Fritzas kartu su savo apsaugos ir tyrimų grupe „Waldrappteam“ pradėjo atkurti nelaisvėje laikomų paukščių populiaciją, tačiau jie, užaugę zoologijos soduose, nežinojo, į kurią pusę migruoti. Įkvėptas 1996 m. filmo „Fly Away Home“ (angl. „Skrydis namo“), kuriame paauglys skraidykle veda migruojančių žąsų būrį, J. Fritzas sugalvojo asmeniškai išmokyti juos migracijos kelio, vesdamas būrį ir skrisdamas iš Vokietijos į Italiją.
Waldrappteam duomenimis, nuo to laiko įvyko 17 migracinių kelionių – kiekvienų metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais – ir šiuo metu paukščių populiacijoje yra apie 270 paukščių.
2023 m. dėl aplinkos veiksnių jie pakeitė migracijos maršrutą, kad jis baigtųsi ne Italijoje, o Ispanijoje.
Kylančios grėsmės
Šiandien daugumai Europos paukščių nebereikia žmogaus globos. Tačiau šiauriniai plikieji ibisai vis dar susiduria su įvairiomis grėsmėmis.
Jie daugiausia minta vabzdžiais, o pesticidų naudojimas turi įtakos jų maisto ištekliams.
Dėl brakonieriavimo žuvo 17 proc. visų 2023 m. Europoje migravusių ibisų, o klimato kaita taip pat daro poveikį paukščiams, todėl reikia keisti metų laiką, kuriuo jie migruoja.
