Prieš 60 metų, 1952 metų gruodžio16 dieną, buvo areštuotas buvęs SSRS MGB GUO(Valstybės saugumo ministerijos Vyriausiosios apsaugos valdybos) viršininkas generolas leitenantas Nikolajus Vlasikas. Savo buvusio vyriausiojo asmens sargybinio likime labai keistą vaidmenį suvaidino Stalinas, rašo kommersant.ru.
Pirmą dalį skaitykite čia Antrą dalį skaitykite čia
Bet kur kas svarbesnis ir labiau pribloškiantis dalykas pasirodė esąs kitas: "Jiems, matyt, apie mano pokalbį su vyriausybės vadovu papasakojo jis pats, kada jie pranešinėjo jam šias purvinas medžiagas apie mane".
"Grasino rūsio pakartojimu"
Atsitiko taip, kad Stalinas, kuris anksčiau gynė savo ištikimą asmens sargybinį ir pro pirštus žiūrėjo į jo nuotykius ir piktnaudžiavimus, staiga atidavė Vlasiką į jo pikčiausių priešų nagus. Ir dar papildomai juos pakurstė. "Čia aš supratau, - rašė Vlasikas, - kad, išskyrus mirtį, daugiau man nebėra ko laukti... Jie pareikalavo parodymų prieš Poskrebyševą, dar du sykius buvo išsikvietęs Kobulovas dalyvaujant Vlodzimirskiui, aš atsisakiau, pareiškęs, kad neturiu jokių duomenų, kurie kompromituotų Poskrebyševą, tik pasakiau, kad vyriausybės vadovas vienu metu buvo labai nepatenkintas mūsų organų darbu ir Berijos vadovavimu, pasakiau tuos faktus, kuriuos man minėjo vyriausybės vadovas - apie nesėkmes darbe, dėl kurių jis kaltino Beriją, o Kobulovas man pareiškė, kad aš užmirščiau apie tai ir daugiau niekada nebeminėčiau. Už atsisakymą duoti parodymus prieš Poskrebyševą - pasakė tiesiai šviesiai - nustipsi kalėjime.
Laiške Vlasikas pasakojo, kad Kobulovo pranašavimas beveik išsipildė: "Tokios sunkios būklės mane vėl išvežė naktį į Lefortovą, kur man ir įvyko širdies priepuolis - infarktas. Tai buvo, tiksliai neprisimenu, 1953 metų gegužės 19 ar 18 dieną, ir todėl man žadėto tardymo nebuvo, kaip buvo sakęs Kobulovas naktį, prieš išvežant mane į Lefortovo kalėjimą, kad rytoj tave apklaus. Aš pragulėjau ant nugaros visą mėnesį kameroje, po to buvau išsiųstas į Butyrkos kalėjimą birželio mėnesį, kur gulėjau ligonių kameroje, gaudamas medicininį aptarnavimą ir pagerintą maitinimą. Mane pradėjo gydyti, tačiau moralinio poveikio režimas nebuvo atšauktas, ir mano sveikatos būklė niekaip negerėjo, o, atvirkščiai, blogėjo, nors reikalai su širdimi ir pagerėjo, bet su galva ir bendra nervų sistemos būkle kasdien blogėjo. Mane kamavo košmarai, sunkūs pergyvenimai nepaliko manęs nei dieną, nei naktį, jaučiausi siaubingai. Į galvą lindo beprotiškos mintys, nuo kurių niekaip negalėjau išsivaduoti režimo, kuris man buvo visą laiką paskirtas, sąlygomis. Aš buvau keletą kartų vėl perkeltas į vidaus kalėjimą, bet bent kokios prošvaistės aš nejaučiau. Laikraščiai iš manęs buvo atimti, tai yra, aš jų niekada negaudavau ir nieko nežinojau. Visą laiką laukiau savo galo, beveik dvejus metus".
Bet jam netikėtai pasisekė. Beriją ir jo bendražygius areštavo. Atrodytų, po to, įvertinus tą faktą, kad gydytojų žudikų byla buvo pripažinta suklastota ir pagrindinis kaltinimas Vlasikui atkrito, jį galėjo paleisti į laisvę. Tačiau byla nebuvo nutraukta, ir jos ėmėsi naujasis valstybės saugumo vadovas - generolas pulkininkas Serovas.
"Pagaliau, - rašė Vlasikas, - mane išsikvietė Serovas, aš tebebuvau tos pačios būklės. Po dviejų apklausų jis man pareiškė apie Berijos ir visos tos šunaujos demaskavimą. Man pagerino maitinimą, vėl pradėjo gydyti, bet tyrimas vėl buvo pristabdytas, nors Serovas žadėjo greitai baigti. Aš negalėjau sulaukti, ir vėl man stipriai pašlijo nervų sistema, vėl kliedesiai, košmarai, kadangi moralinis [moralinio poveikio] režimas man nebuvo atšauktas, aš negaliu čia jo aprašyti, bet jis mane vedė iš proto galutinai, beprotystės lindo į galvą, aš netikėjau net man išsakytais Serovo pažadais. Aš skausmingai pergyvenau, kodėl ir naujoji tardytojų vadovybė vėl nepasitiki manimi. Kodėl dveji metai vienutėje, paskyrus tokį režimą ir be teismo, kodėl nebaigiamas tyrimas, vėl visokie košmarai ir kvailos mintys lindo į galvą. Aš gyvas tik todėl, kad demaskuoti priešai, išsigelbėjau nuo kankinamos mirties, ir štai mano byla nė kiek nejuda į priekį.
Pagaliau aš sulaukiau tardymo ir netrukus teismo. Manęs klausė, ar aš atlaikysiu visą sprendimo įforminimo dalį. Aš pasakiau: sutelksiu visas jėgas, tik neatidėliokite. Aš sunkiai atlaikiau, tikrai, teismas truko labai neilgai, su dviem pertraukomis. Teisme aš buvau nepajėgus ne tik gintis nuo visų tų duomenų [paneigti mestus kaltinimus], bet negalėjau suregzti keleto logiškų frazių. Bet aš tikėjausi, kad jis [teismas] priims mano atžvilgiu teisingą nuosprendį, kadangi buvau tikras, kad tokio ilgo patikrinimo tardytojams turėjo pakakti, kad galėtų patikrinti visas abejones dėl tardytojams neaiškių klausimų, susijusių su manimi. Tačiau nors tardytojai man prieš teismą ir pareiškė, kad atkrinta bet koks kaltinimas Kremliaus sanupro [sanitarijos valdybos] gydytojų klausimu, kadangi šis dalykas, atlikus patikrinimą, nepasitvirtino, ir visi profesoriai buvo paleisti iš kalėjimo ir pilnai reabilituoti.
Taip pat ir Stenbergas paleistas iš suėmimo. Man gi nebuvo pakeistas net kaltinimo straipsnis. Pagal jį teismas ir priėmė sprendimą. Atimti karinį laipsnį, atimti vyriausybinius apdovanojimus, atimti neteisėtai įsigytus daiktus ir išsiųsti į tolimus rajonus 5 metams. Terminą skaičiuoti nuo suėmimo dienos, tai yra, nuo 1952 metų gruodžio15-osios". Netrukus po to, kai 1955 metų sausio 17 dieną buvo paskelbtas nuosprendis, Vlasikas buvo pristatytas į tremties vietą - Krasnojarską, iš kur jis ir parašė laišką sovietų valstybės vadovui maršalui Vorošilovui. Jis nebuvo patenkintas bylos baigtimi:
"Kad ir kaip sunku man bebūtų visa tai pergyventi moraliai ir fiziškai, juo labiau, kad tardytojai ir teismas išreiškė tam tikrą nepasitikėjimą manimi, aš sieju tai su tomis sudėtingomis ir painiomis tam tikromis aplinkybėmis, ne tik su savo padarytomis klaidomis visoje šioje byloje, bet ir su savo liga ir nerviniu sukrėtimu. Aš nebuvau pajėgus paskutiniesiems tardytojams išdėstyti visas priežastis ir aplinkybes logiškai, net teisme aš atsisakiau teisiamojo paskutinio žodžio". Vlasikas džiaugėsi tuo, kad jam pavyko pergyventi Beriją ir jo komandą: "Brangusis Klimentai Jefremovičiau, leiskite man čia pareikšti didelę, nuoširdžią padėką Jums ir Jūsų asmenyje partijai ir vyriausybei, kuriai aš dėkingas už savo gyvybę, nors man liko neilgai ja naudotis, bet aš moraliai patenkintas, kadangi liaudies priešai demaskuoti ir buvo nubausti pagal nuopelnus.
Bet svarbiausia, atgailavo ir prašė pasigailėti: "Prisiekiu Jums, brangusis Klimentai Jefremovičiau, su visa atsakomybe prieš partiją ir vyriausybę, kad visose mano padarytose klaidose nėra ir niekada nebuvo kokių nors užmačių ar politinio nesupratimo, kaip ir ryšių su visokiausiais niekšais ir su ta liaudies priešų gauja. Prašau Jūsų atsižvelgti į mano nepaprastai blogą sveikatos būklę. Netekus ne tik gydymo, bet ir deramos priežiūros, gyvenant be šeimos, man, esant tokiai būklei, gyventi liko labai nedaug, nors teismo sprendimu dar dvejus metus ir devynis mėnesius aš turiu būti tremtyje, reiškia, mirti toli nuo šeimos. Su tokiais sunkiais pergyvenimais ir visiškai bejėgis, nekalbant apie tą praradimą, kuris negali manęs nejaudinti, išdirbusio trisdešimt trejus metus valstybės saugumo organuose, iš jų dvidešimt ketverius metus vyriausybės vadovo apsaugoje. Sąžiningai padėjęs visą sveikatą, aš netekau teisės net į duonos kąsnį, nekalbant apie pensiją. Man atimtas [karinis] laipsnis, vyriausybiniai apdovanojimai, pašalintas iš partijos. Prašau Jūsų asmeniškai ir Jūsų asmenyje partijos ir vyriausybės malonės, atleisti man mano padarytas klaidas, suteikti galimybę gauti savąjį Maskvos pasą, kad su šeima galėčiau praleisti paskutines savo dienas".
"Buvau su juo atviras iki galo"
1956 metais Vlasiko buvo pasigailėta ir leista jam grįžti į Maskvą, tačiau nei karinio laipsnio, nei apdovanojimų, nei partinio bilieto jis neatgavo. 1960 metais jis pamėgino susigrąžinti narystę SSKP (Sovietų Sąjungos komunistų partijoje), ir jam tai beveik pavyko. Pažymoje apie jo partinę bylą buvo teigiama: "SSKP CK pavedimu Partinės kontrolės komitetas 1960 metų balandžio 13 dieną nagrinėjo Vlasiko N.S. prašymą dėl jo grąžinimo į partiją ir reabilitavimo dėl teistumo. Tada buvo priimtas toks nutarimas: "Kreiptis į SSKP CK su Partinės kontrolės komiteto prie SSKP CK pasiūlymu grąžinti drg. Vlasiką į partiją".
Tačiau nutarimo dėl Vlasiko SSKP CK nepatvirtino, ir Partinės kontrolės komitetas nagrinėjo jo bylą dar kartą: "Ryšium su tuo, kad šis sprendimas buvo grąžintas Partinės kontrolės komitetui, atliktas pakartotinas Vlasiko bylos patikrinimas ir vėl apsvarstytas klausimas dėl jo partiškumo... Pagal Vlasiko pareiškimą SSRS prokuratūra tikrino jo bylą ir patvirtino teismo pateiktų kaltinimų teisingumą. Antrą kartą svarstant klausimą dėl Vlasiko partiškumo paaiškėjo, kad jis ilgą laiką (nuo ketvirtojo dešimtmečio) gyveno ištvirkaudamas ir lėbaudamas, organizuodavo išgertuves ir puotas, sanguliaudavo su daugeliu atsitiktinių, mažai pažįstamų moterų. Be to, jis neretai naudojosi savo aukšta padėtimi, gąsdino moteris, versdamas jas sanguliauti.
Moralinis nešvarumas privesdavo prie politinio budrumo praradimo. Vlasikas atsivesdavo savo suguloves į teatrų vyriausybines ložes, išduodavo joms leidimus į Raudonąją aikštę, išslaptino kai kuriuos slaptus objektus... Išnagrinėjęs Vlasiko bylą 1962 metų spalio 12 dieną Partinės kontrolės komitetas, pakeisdamas anksčiau priimtą sprendimą, atsisakė prašyti SSKP CK sugrąžinti Vlasiką į partiją".
Pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo atmestas Vlasiko prašymas grąžinti jį į partijos gretas, buvo papildomos apklausos, kurią vykdė partiniai tyrėjai, rezultatas. Jis prisipažino, ką buvo nuslėpęs nuo Vorošilovo: "Taip pat nustatyta, kad Vlasikas N.S. keliaklupsčiavo prieš Beriją, "buvo su juo, - kaip pareiškė Vlasikas, - atviras iki galo", "asmeniškai informuodavo jį apie J.V. Stalino nuotaiką", "Berijos nuomonę aukštai vertino ir tada, kai šis jau nebedirbo liaudies komisaru".
Nekyla abejonių, kad būtent dėl to Stalinas ne tik sutiko, kad Vlasikas būtų areštuotas, bet ir pakurstė prieš jį Beriją. Galimas daiktas, ištikimas asmens sargybinis nustojo būti ištikimas išsigandęs po to, kai 1948 metais "Lubiankos maršalas" stojo į kovą prieš jį. Bet labiau tikėtina, kad informuoti Beriją Vlasikas pradėjo po to, kai pablogėjo Stalino sveikata.
Dėl savo menko išsilavinimo jis nežinojo, kad daugelį tūkstantmečių senstantys valdovai, pajutę negalavimą, imasi standartinio metodo savo aplinkos žmonėms patikrinti. Kartkartėmis jie imituoja staigų ligos paūmėjimą. o paskui atsikrato tų, kas pradėjo rodyti kokį nors neleistiną aktyvumą, ar tai būtų pagrindinis asmens sargybinis, ar gynybos ministras. Ir nekyla jokių abejonių, kad šis metodas turės paklausą ir ateityje. Visur, kur pirmojo asmens valdymo termino apribojimas ne daugiau kaip sąlygiškumas.