„Turėjome dešimtis atvejų, kai [į nelaisvę paimtam rusų kariui] buvo suteikta galimybė paskambinti artimiesiems, o pirmasis mamos klausimas buvo: „Už pokalbį su tavimi nieko negausiu?“
Ne klausimas „Kaip sekasi?“, „Ar tau viskas gerai?“ Per visą šį laiką tik vieno belaisvio mama atsiuntė raštišką patvirtinimą, kad yra pasirengusi paimti sūnų iš nelaisvės, bet, aišku, artimieji ją atkalbėjo ir ji taip ir neatvyko“, – sakė Čikagos radijui pasakojo O. Arestovyčius.
Kartu jis prisiminė, kad per Pirmąjį Čečėnijos karą daugelis rusų motinų savo sūnų ieškojo tarp žuvusiųjų ir sužeistųjų, tačiau dabartiniame kare viskas kitaip.
„Yra daug istorijų, kaip rusai perka automobilius už „karsto“ kompensaciją po sūnaus, vyro, tėvo ar brolio mirties kare. Tai rusus tiesiog apsvaigino, morališkai suskaidė“, – reziumavo O. Arestovyčius.
Ir išties, neseniai per valstybinę Rusijos televiziją buvo parodytas siužetas, kuriame vieno tokio kare žuvusio ruso tėvas papasakojo, ką darė su pinigais, gautais iš valstybės. Vyras paprasčiausiai nusipirko naują mašiną.
