Lietuvai vasario ir kovo mėnesiais švenčiant dvi savo nepriklausomybės ir valstybės atkūrimo dienas, arabų pasaulis šiomis dienomis mini ne nepriklausomybės sukaktis, o kovoja dėl esminės savo jau nepriklausomų valstybių pertvarkos.
Vakarai arabams čia nepadėjo ir dabar kaip reikiant nepadeda.Kad Vakarai jiems nepadėjo, „New York Times'e“ tvirtina apžvalgininkas Rogeris Cohenas. Ne tik nepagelbėjo, o per ilgai rodė moralinį bankrotą ir pro pirštus žiūrėjo į, pvz., Libijos ir Egipto diktatorių niekšybes, įskaitant žmonių, ypač jų režimų kritikų, bet ne tik, žudymą ir grobimą bei prapuldinimą nakties tamsoje.
Todėl „dabartinis Arabų pavasaris yra Vakarų žiema. Jungtinių Amerikos Valstijų Kongrese ir kituose Vakarų pasaulio parlamentuose verkiant reiktų kelti štai kokius klausimus. Kaip išėjo, kad mes tiek daug metų palaikėme, naudojome ir skatinome arabų diktatorių žiaurumą? Ir kiek šis ciniškas despotų drąsinimas kurstė tą džihadistinį įsiutį, kurį Vakarų visuomenės stengėsi pažaboti?“
Štai tokia dešimtmečius besitęsusi gėdos istorija neleidžia R. Cohenui dabar pasisakyti už ginkluotą Vakarų įsikišimą. Jo nuomone, Gaddafis ne tik turi, bet ir gali būti pakirstas be užsienio intervencijos.
„Yra daug priežasčių, kodėl nepritariu ginkluotam Vakarų įsikišimui Libijoje. Tai kartūs patyrimai Irake; būtinybė, kad arabų išsilaisvinimo sąjūdžiai liktų vietiniai; tai, kad lengva įeiti, bet sunku išeiti; atmosferą nuodijantys kaltinimai, jog Vakarai siekia tik naftos; faktas, kad dviejų karų musulmonų žemėse užtenka.
Tačiau giliausia priežastis yra moralinis Vakarų bankrotas arabų pasaulio atžvilgiu. Arabams nereikia Jungtinių Valstijų ar Europos karių, kai jie siekia tos laisvės, dėl kurios nebuvimo Amerika ir Europos Sąjunga visiškai nesijaudino. O Gaddafį galima pakirsti be Vakarų karinės intervencijos. Jis ir taip nepajėgs išsilaikyti: kažkuris jo karininkas netrukus tai jam ir mums parodys“.
Tada Rogeris Cohenas cituoja tokias Czeslawo Miloszo į anglų kalbą išverstas eiles, kurias čia pateiksiu lietuviškai:
„Nesijausk saugus. Poetas atsimena.
Gali jį nudaigoti – jo vietoje gims kitas.
Darbai ir žodžiai nedings“.
„Taip, – tęsia R. Cohenas, – poetas atsimena, ir Gaddafio darbai – jo nusikaltimai – nedings, nes bus užrašyti istorijos knygose. Ir vieną dieną sužinosime, kas nutiko vieno poeto tėvui. Tas poetas – tai Hishamas Mataras, kurio tėvas, Jaballa Mataras, dingo 1990 m., Egipto saugumiečių pagrobtas iš savo buto Kaire ir perduotas Libijai.
„Daugiau nei dešimtmetį nebuvo jokių šio kultūringo žmogaus pėdsakų, paskutinį kartą jį, buvusį diplomatą, matė baisiame Tripolio Abu Salim kalėjime. Jo nusikaltimas buvo tikėjimas demokratija ir laisve. Jis dingo, palikdamas sūnų, gerą rašytoją, trokštantį reikalo pabaigos, reikalaujantį, jeigu jo tėvas nebegyvas, „žinoti, kaip, kur ir kada tai įvyko“.
Tiek iš žurnalisto Rogerio Coheno straipsnio „New York Times'e“, o dienraštyje „Washington Post“ apžvalgininkas Marcas A. Thiessenas klausia, ką dabar Amerika gali daryti, kad padėtų libiams.
„Atrodo, kad labai mažai. Vyriausybė dislokuoja karines jėgas Viduržemio jūroje, tačiai, regis, nenori jų panaudoti. Gynybos ministras Robertas Gates'as išreiškė dideles abejones dėl neskraidymo zonos įsteigimo virš Libijos ir neseniai pasakė kalbą, kurioje įspėjo, kad „kiekvienam būsimam gynybos ministrui, kuris patars prezidentui vėl pasiųsti didelę Amerikos sausumos kariuomenę į Aziją, Artimuosius Rytus ar Afriką, reikėtų pasitikrinti galvą“.
Bet tada M. A. Thiessenas teigia štai ką. „Iš savo laikų kaip CŽV direktoriaus pavaduotojas R. Reagano vyriausybės laikais, R. Gates'as žino, kad yra „būdų pašalinti diktatorių nepasiunčiant „didelės JAV sausumos kariuomenės“. Devintąjį dešimtmetį Jungtinių Valstijų politikai žinojo, kaip sustabdyti sovietų plėtimąsi nedislokuojant amerikiečių sausumos karių kiekviename pasaulio karštame taške.
Tada buvo motyvuotų žmonių, norinčių kovoti už savo pačių išlaisvinimą. Jie nenorėjo, kad Amerikos kariai kovotų už juos. Jie norėjo, kad Amerika jiems tiektų ginklus, juos mokytų, jiems teiktų žvalgybos informaciją ir kitokią pagalbą, kad jie patys galėtų kovoti tuose išsilaisvinimo karuose ir juos laimėtų.
Suteikdama tokią pagalbą, Amerika padėjo pasipriešinimo kovotojams tokiose vietose, kaip Nikaragva ir Afganistanas, kad tas šalis išlaisvintų. Tai buvo vadinama „Reagano doktrina“, ir atėjo laikas ją pritaikyti Libijai.
Sukilėliams Libijoje reikia tų pačių dalykų, kurių reikėjo pasipriešinimo kovotojams Nikaragvoje ir Afganistane.
Pirmiausia, žvalgybos duomenų. Amerika gali Libijos laisvės kovotojams suteikti palydovinių nuotraukų, rodančių Gaddafio dalinių judesius, ir informacijos apie Gaddafio vyriausybės karinį stiprumą, pajėgumą ir siekius – taip pat ir taktinių patarimų, kaip šią informaciją geriausiai išnaudoti.
Antra, Amerika gali aprūpinti Libijos rezistentus šautuvais, amunicija, pažangia artilerija, naktinio regėjimo prietaisais ir komunikacijos įranga. Trečia, Jungtinės Valstijos gali, remdamosi savo patirtimi mokant afganistaniečių ir irakiečių dalinius, mokyti ir Libijos laisvės kovotojus ginklų, taktikos ir karinės strategijos klausimais.
Galop, Jungtinės Valstijos gali būti Libijos rezistencijai diplomatijos pakaitalu griežtinant Gaddafiui taikomas sankcijas ir buriant NATO valstybes bei sąjungininkus Artimuosiuose Rytuose, kad talkintų Gaddafio nuvertimui.
Tačiau taikyti Reagano doktriną Libijai nėra nerizikinga. Nors dauguma libių nori pakeisti Gaddafio tironiją demokratija, rytinėje Libijoje esama ir džihadistų bei sąjūdžio „al-Qaeda“ šalininkų. Tai kaip mums atskirti islamistinius radikalus nuo tų, kurie dalijasi mūsų lūkesčiais dėl laisvos Libijos?
Amerikai kilo tas pats iššūkis Afganistane prieš 30 metų, kai buvo sunku atskirti nuosaikiuosius antisovietinius kovotojus, kaip Ahmadas Massoudas, nuo tokių radikalų, kaip Gulbuddinas Hekmatyaras. Šiandien turime mažai žvalgybinių duomenų, kad nustatytume, kurie yra Massoudai ir kurie Hekmatyarai rytų Libijoje.
Tačiau mūsų žvalgyba nepagėrės, jei neturėsime patarėjų sausumoje, kurie užmegztų ryšius su prieš Gaddafį kovojančiomis pajėgomis. Ir jeigu nustatysime, kurie yra „geriečiai“, tai Amerikos parama galės padėti nulemti, kas vadovaus sukilėlių daliniui, kuris užims Tripolį, – rašo dienraštyje „Washington Post“ žurnalistas ir politologas Marcas A. Thiessenas.
Mykolas Drunga
