Arabų šalyse vykusios revoliucijos Vakaruose pavadintos romantišku ir sentimentaloku „Arabų pavasario“ vardu. Vadinamasis pavasaris, prasidėjęs Tunise, vis tęsiasi ir jo galo nematyti. Dar daugiau, vadinamasis „pavasaris“ tampa vis labiau apniukęs ir neaišku, ar po jo ateis vasara.
Ypač neaišku, ar ateis tokia vasara, kokios tikisi Vakarai. Tai yra, ar šiose šalyse įsitvirtins kas nors panašaus į demokratines sistemas. Demokratija neturi jokių tradicijų musulmoniškose arabų šalyse, bet iš kitos pusės, neaišku, ar būtent demokratijos, taip, kaip ją supranta Vakarai, siekia minios demonstrantų Sirijoje ar Vakarų remiami Libijos sukilėliai.
Didžiausia arabų valstybė, Egiptas, vėl tampa nestabiliu, nors po Hosni Mubarako nuvertimo, stabilumo šalyje niekada nebuvo per daug. Verta vien prisiminti išpuolius prieš Egipto krikščionis koptus, atskleidusius religinės netolerancijos laipsnį šalyje. Vien praeitą mėnesį žuvo 24 koptai, 200 buvo sužeisti, o kelios koptų bažnyčios sunaikintos.
Šiuo metu Egiptą valdo kariuomenė, ir perėjimas prie civilinės valdžios bus sunkus. H. Mubarako režimas, gavęs didžiulę Amerikos finansinę paramą už tai, jog pasirašė taikos sutartį su Izraeliu bei už tai, jog spaudė islamistinę opoziciją, yra praeityje. Būsimuosiuose rinkimuose labai dideles galimybes turi radikali Musulmonų brolija, kurią be gailesčio spaudė H. Mubarakas.
Tačiau Brolijai šis spaudimas ir nelegali veikla pogrindyje išėjo tik į gerą. Tai labiausiai drausminga politinė organizacija šalyje, turinti struktūras visoje šalyje, o kova prieš korumpuotą H. Mubarako režimą bei labdaros veikla sukūrė jai gerą vardą visoje šalyje. Kiti Egipto opozicionieriai tokių struktūrų neturi bei dažnai kalba labiau vakariečiams nei egiptiečiams suprantama kalba, tai yra apie demokratiją, žmogaus bei mažumų teises. Vakarietiška retorika, tuo tarpu, nė iš tolo neturi arabų šalyse to patrauklumo, kurį turėjo, sakykim kad ir perestroikos pradžioje Tarybų Sąjungoje.
Tuo tarpu Egipto opozicija šią savaitę vėl išėjo į gatves ir aikštes. Laikinoji šalies vyriausybė, už kurios pečių stovi kariuomenė, paskelbė, jog, iš vienos pusės, parlamento rinkimai atidedami iki spalio mėnesio, o iš kitos pusės, pašalino iš pareigų tuos policininkus, kurie neramumų pradžioje šaudė į demonstrantus. Šie žingsniai parodė ne tik, jog opozicija ir toliau sugeba mobilizuoti didžiules demonstrantų minias visoje šalyje, bet ir tai, jog į jų balsą valdžia priversta kreipti dėmesį.
Beje, Tunise rinkimai taip pat atidėti trejiems mėnesiams. Praktiškai dėl tos paties priežasties – diktatūra paliko politinio žaidimo lauką tuščią ir sunku per trumpą laiką susiformuoti politinėms partijoms, galinčioms varžytis rinkimuose. Žinoma, išskyrus radikalias islamistines, kurios pasiryžusios dalyvauti rinkimuose ir realiai juos laimėti. Tačiau tai būtų pirmi ir paskutiniai rinkimai. Kraštutiniai radikalai visame pasaulyje, net atėję į valdžią rinkimų keliu, rinkimų keliu jų nebeatiduoda. Tai tinka ir Hitleriui, ir dabartinį Iraną valdančiam teokratiniam rėžimui.
Dar labiau iškreiptas formas vadinamasis „Arabų pavasaris“ įgijo Sirijoje, kur valdžia kariuomenės pagalba okupuoja savo miestus, o juose elgiasi dažnai blogiau nei svetimos valstybės kariuomenė. Skirtinai nuo Libijos, Vakarai Siriją bando tramdyti tik ūkio sankcijomis bei pasipiktinimo pareiškimais. Nei vienas, nei kitas kelias Sirijos vyriausybei nedaro jokios įtakos, ir kasdienės skerdynės vyksta toliau. Gal būt tai skamba ciniškai, bet pačiai Sirijai būtų geriau, jei valdžią joje pakeistų Sirijos piliečiai, o ne išorės jėgos.
Libija yra pavyzdys, kai Vakarai įsikišo ir, remdamiesi Jungtinių Tautų rezoliucijomis, bando pakeisti situaciją sukilėlių labui. NATO oro smūgiai Muammaro Gaddafi rėžimui smogiami kasdieną, bet sukilėlių pasiekimai yra kol kas labai menki. Jau pradėta svarstyti galimybė spręsti konfliktą, peraugantį į pilietinį karą, derybų keliu, bet nei M. Gaddafi, nei sukilėliai nepasiruošę nusileisti, nesvarbu, kokie būtų Prancūzijos ar Jungtinių Tautų norai.
Taigi žvelgiant į nestabiliomis tapusias arabų valstybes susidaro įspūdis, jog „Arabų pavasaris“ realiai gresia pereiti į niūrų „Arabų rudenį.“
Valentinas Mitė