Neramumai arabų pasaulyje išprovokavo gausybę apžvalgininkų, politologų ir kultūrologų samprotavimų apie šių skirtingų civilizacijų santykius. Nors ir iki arabų pavasario musulmoniškos šalys dėmesio stoka negalėjo skųstis, šie neramumai paįvairino Vakarų ir arabų šalių santykių analizės kontekstą, kuris iki tol daugiausia buvo orientuotas į kovą su terorizmu ar Irako, Afganistano ir Irano problemas.
Taigi, atsižvelgiant į svarbius arabų pasaulyje vykstančius pokyčius ir suvokiant šių pokyčių svarbą Europai, verta prisiminti ilgą ir įdomią dviejų kultūrų bendravimo istoriją, nes ji, manau, yra svarbi ir neatsiejama nuo procesų, vykstančių dabar. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, matyti, kad Vakarų ir arabų šalių santykiai daugiausia buvo asimetriški, grįsti Vakarų pirmavimu ir net dominavimu.
Tik iki 1683 metų Vienos mūšio, nutraukusio turkų ekspansiją į Europą, arabai galėjo lygiavertiškai konkuruoti su europiečiais ir kai kuriose srityse pirmauti. Po šio mūšio arabų pasaulį apėmė suirutė ir nesėkmės tiek karyboje, tiek ekonomikoje. Europiečiams įsisavinus už Atlanto esančias naujas žemes ir užvaldžius pagrindinius jūrų kelius, arabai ne tik buvo užklupti nevaldomos infliacijos (nulemtos didelio sidabro ir aukso kiekio, atgabento iš Amerikos žemynų), bet ir stagnacijos moksle bei kultūroje.
Po šių įvykių krikščioniškos senojo žemyno šalys netruko atsiimti anksčiau prarastas teritorijas ir savo įtakos zonomis paversti strategiškai svarbius Osmanų imperijos kraštus, tokius kaip Egiptas ar Alžyras. Atsiradusi proga įsitvirtinti „svetimose“, musulmonų dominuojamose žemėse paklojo tolimesnius arabų ir krikščionių (Vakarų) bendravimo ir vienas kito suvokimo pamatus. Galbūt šioje vietoje reikėtų patikslinti, kad didesnės įtakos šie įvykiai turėjo Vakarams.
Sugebėjimas pagaliau visose srityse (europiečiai, pavyzdžiui, niekada nepripažino kultūrinio musulmonų pranašumo) įveikti iki tol grėsmingą ir net apokalipsines kalbas apie Vakarų žlugimą pajėgusį sužadinti priešą leido sukurti sistemą, galinčią ne tik vaizduoti, bet ir pagal save kurti arabų pasaulį. Ši vakariečių sukurta arabų (kaip, beje, ir kitų į rytus nuo Europos esančių tautų) vaizdavimo tradicija pavadinta orientalizmu – specifine pažiūrų visuma, padedančia Vakarams dominuoti Oriente (Rytuose).
Dominavimo specifiškumas glūdi tame, kad orientalistikoje Vakarų pranašumas pirmiausia reiškiasi „tekstuose“: moksliniuose (nors dažnai neobjektyviuose) straipsniuose, tyrimuose, grožinėje literatūroje, valstybės politikų kalbose bei vizijose ir apskritai visuomenės mąstyme. Pavyzdžiui, buvęs JAV Valstybės departamento Žvalgybos ir tyrimų biuro tarnautojas Haroldas W. Gliddenas savo straipsnyje „The Arab World“ 1972 metais rašė, kad arabams iš prigimties yra būdingas nepasitikėjimas, įtarumas ir neprognozuojamumas. Ryškus priešiškumas ir apgavystės menas yra aptinkamas ne tik kasdieniame arabų gyvenime, bet ir pačiame islame.
Todėl visa tai, H. Gliddeno nuomone, lemia, kad arabai, kitaip negu vakariečiai, nevertina taikos, o priešingai – turi stiprų keršto jausmą. Šio straipsnio turinys yra tipiškas orientalizmo požiūrio pavyzdys, raginantis išvaduoti regioną iš esamos „barbariškos“ būklės ir sukurti klasikinę vakarietišką didybę. Todėl net praėjus daugeliui metų po kryžiaus karų ir Vakaruose įsitvirtinus sekuliarizuotai mąstysenai neretai gali aptikti istorikų darbų (pavyzdžiui, François René de Chateaubriand'o veikalas „Oeuvres romanseques et voyages“), teigiančių, kad kryžiaus žygiai buvo organizuoti ne tik turint siekį išvaduoti Šventąjį kapą, bet ir kaip priemonė civilizuoti vergijos, tamsumo, priešiškumo kulto užvaldytą visuomenę.
Žodžiu, europiečių mintyse islamiški kraštai buvo tautos be teritorijų, tėvynės be teisių, įstatymų ir saugumo. Todėl dėl viso to „pavaldžiajai rasei“ (Vakarų pranašumo pagrindimas reiškėsi net interpretuojant darvinistinę logiką; tipinis to pavyzdys – Gustave'o Le Bono traktatas „Les Lois psychologiques de l'Evolution des peuples“) natūraliai reikia prieglobsčio, kurį jai suteiktų Europos okupacija.
Šie trumpai pristatomi orientalizmo principai yra neatsiejami nuo politikos ir didžiųjų valstybių interesų. Apskritai yra sutariama, kad orientalizmas yra ne kas kita, kaip politinis projektas, nuteikiantis ir paruošiantis „civilizuotas tautas“ silpnesnių valstybių okupacijai. Puikus to pavyzdys – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos rengtos neoficialios Turkijos dalybos XX amžiaus pradžioje.
Šios dvi Europos valstybės sutarė, kad atėjus laikui bus būtina pasidalyti azijinę Turkiją. Tiek prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tiek jo metu slaptoji diplomatija buvo ryžtingai nusiteikusi Turkiją pirmiausia suskaldyti į įtakos sferas, o paskui – į mandatines ar okupacines teritorijas. Prancūzijoje šiuo tikslu buvo net pradėta įspūdinga spaudos kampanija, o Anglijoje daugybė komitetų turėjo įgaliojimus tirti ir rekomenduoti politiką, leisiančią tinkamiausiai padalyti Orientą. Tačiau prasidėjusi „vilsoniškoji“ tautų apsisprendimo programa, kaip pažymėjo vienas iš pareigūnų, atsakingų už sklandų Turkijos padalijimą, Markas Sykesas, išardė visus kolonijinius ir ypač teritorijų padalijimo planus, dėl kurių valstybės jau buvo bendrai sutarusios.
Galbūt tautų apsisprendimo programa ir buvo viena iš priežasčių, šiek tiek pristabdžiusių Vakarų veržimąsi į svetimus kraštus, tačiau tikrai abejotina, ar tai turėjo įtakos požiūrio, kad vakarietis yra pranašesnės (dėl to turinčios teisę valdyti mažiau pažangias visuomenes) civilizacijos atstovas, kaitai. Puikus to pavyzdys yra 2009 metais pasirodžiusi Egono Flaigo knyga „Weltgeschichte der Sklaverei“.
Joje autorius gina teiginį, kad arabai savo klestėjimo metais sukūrė didžiausią vergovinę sistemą pasaulio istorijoje. E. Flaigas pabrėžia, kad kalifų, sultonų ir emyrų išplėtota vergovės sistema buvo didesnė nei, pavyzdžiui, romėnų ir turėjo tragiškų padarinių daugeliui tautų, milijonams žmonių. Tik dėl Vakarų vykdytų okupacijų, „humaniško kolonializmo“, vergovinė sistema buvo likviduota. Žodžiu, Europos civilizacinio pranašumo jausmas yra gajus ir šiandien. Ir tai nenuostabu. Orientalizmo klasikas Edvardas W. Saidas taikliai pastebi, kad požiūris į Rytus yra formuojamas žmonių, aktyviai veikiančių viešojoje erdvėje, o jų parašyti darbai ar išsakytos mintys tam tikru lygiu paremti ankstesnių autorių atkartojimu ar net kontempliavimu. Žodžiu, suformuotos mąstymo ir įsivaizdavimo tradicijos yra gana stabilios ir nekintančios.
Visa tai, kas čia aptarta, yra įvykių iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir Afrikos dekolonizacijos vertinimas. Tad kyla klausimas, kaip šiame kontekste atrodo Europos ir arabų santykiai XX a. pabaigoje ir XXI amžiuje. Akivaizdu, kad situacija gerokai skiriasi nuo tos, kuri, sakykim, buvo tuo metu, kai Prancūzija ir Didžioji Britanija Molotovo–Ribentropo pakto stiliumi dalijosi Turkijos žemes. Europos įtaka pasaulyje labai pasikeitė ir galios asimetrija tarp arabų ir europiečių gerokai sumažėjo.
JAV įsitvirtinimas Oriente taip pat sumenkino Europos svarbą ir įtaką. Tačiau negalima teigti, kad interesas „būti“ prieš šimtmetį valdytuose kraštuose pradingo. Europos Sąjungos politika nukreipta į Viduržemio jūros šalis, o šios politikos metodika, pagrįsta veiksmų planų (action plans) pasirašymu, taip įpareigojant Viduržemio jūros valstybes europėti, rodo neišblėsusį europiečių „humaniškąjį imperializmą“. Žinoma, efektyvumo tokioje politikoje nėra itin daug. Tai puikiai rodo demokratijos kokybės ir kiekybės stygius regione, ne vieną dešimtmetį egzistavusios diktatūros Tunise, Egipte ir trauktis nenorinti valdžia Libijoje ar Sirijoje.
Galima pasamprotauti, kad jei europiečių tikslas iš tiesų buvo „mesianistinis“ – civilizuoti (suvakarietinti, sudemokratinti) necivilizuotus kraštus, to jiems per šitiek šimtmečių įgyvendinti nepavyko galbūt dėl per aiškiai nubrėžtos Orientą ir Oksidentą (Vakarus) skiriančios linijos. Ši Samuelio P. Huntingtono „Civilizacijų konflikte“ įprasminta perskyra ir dabar tampa nors neoficialia, bet reikšminga priežastimi, neleidžiančia į ES šeimą patekti Turkijai. Tokių perskyrų akcentavimo beprasmiškumas dar labiau atsiskleidžia šiais laikais, kai Europa nebėra vyraujanti galia pasaulyje. Juk Turkijos įsiliejimas į Vakarų struktūras (NATO) yra puikus pavyzdys, kad islamo tradicijoje gimusi tauta gali keistis. Galbūt tereikia pamiršti kai kuriuos stereotipus, suformuotus klestint eurocentristinei mąstysenai.
O arabų pavasaris? Atsižvelgiant į visa tai, per arabų kraštus persiritusi ir demokratinės perspektyvos ateičiai suteikusi pilietinio sujudimo banga yra tiesiog gera proga Europai. Per kelis mėnesius entuziastingai nusiteikusi nebesitaikstyti su status quo arabų liaudis pasiekė tai, ko Europos Sąjunga negalėjo įgyvendinti nuo 1995 metais prasidėjusio Barselonos proceso. Dabar belieka kelti klausimus, kur pasuks nuo diktatūros išsivadavę Egipto, Tuniso, Libijos arabai? Kokia naujai užgimusiose musulmonų valstybėse bus ES vieta? Atsakymas suponuotų teiginį, kad daug kas priklausys nuo Europos Sąjungoje priimamų sprendimų ir politinės valios.
Turkijos priėmimo į ES klausimas yra labai reikšmingas. Egiptiečiams į teisiamųjų suolą pasodinus Hosnį Mubaraką, o tunisiečiams atsikračius Ben Ali, valstybių visuomenės ir jų lyderiai atsidūrė tam tikrame vertybiniame vakuume. Senasis gyvenimo modelis patyrė fiasko, tačiau kelias, kurį siūlo demokratiškieji europiečiai, daugeliui musulmonų gali rodytis mažų mažiausiai įtartinas vien dėl to, kad jį siūlo Vakarai. Trumpiau tariant, abejoti tuo, kas, atrodo, tiesia pagalbos ranką, arabus verstų žinojimas, kad dar nė viena musulmoniška valstybė nėra oficialiai Europos Sąjungoje.
Todėl mąstant apie ilgalaikį stabilumą arabų pasaulyje, apie pagaliau tikrai demokratinį šių kraštų veidą verta nepabijoti sureikšminti Turkijos įtakos Europos Sąjungos ateičiai. Žinoma, toks žingsnis, leidžiantis Europą kurti iki tol buvusiam „kitam“, „svetimam“ ar „žemesniam“ „kontingentui“, iš esmės kirsis su logika, kuri pristatyta pirmoje straipsnio dalyje – tačiau ar kirsis su pačia Europos esme? Remi Braque yra vaizdžiai pristatęs Europą kaip talpyklą, kurioje nuolat vyksta europėjimo procesas. Tad kodėl nesuteikus galimybės į šią talpyklą pakliūti Turkijai, galinčiai svariai prisidėti prie tvarkos ir gerovės musulmoniškuose kraštuose užtikrinimo?
Apibendrinant visas išsakytas mintis galima teigti, kad per ilgus amžius įsitvirtinęs europocentrizmas suformavo savitą ir neretai ydingą pasaulio suvokimą. Galbūt Europos valstybių dominavimo laikais europocentrizmas nebuvo kliūtis siekti savų interesų, tačiau to paties pasakyti negalima apie daugiapolį šių dienų pasaulį. Toks tiesmukas europocentrizmas šiame kontekste vertintinas kaip neigiamas veiksnys, užkertantis kelius europinėmis idėjomis grįstam pasaulio progresui.
Benas Brunalas
