Šiomis dienomis buvusi Ukrainos premjerė Julija Timošenko atšventė savo 50-metį. Tai pati žinomiausia šios šalies politikė, o už jos pečių – ir aukšti valdžios postai, ir kalėjimo kamera.
Kaip politikė J. Timošenko dar gana jauna ir labai patyrusi, bet politologai teigia, kad jos žvaigždžių valanda jau praėjusi. Pati „ledi U“ – čia pamėgdžiota pagal „ledi Di“ (taip vadindavo princesę Dianą) – sako, kad ją dar anksti laidoti ir ji neskubanti auginti anūkų.
Apžvalgininkai jos gimimo dienos išvakarėse atkreipė dėmesį į ponios Julijos išvaizdą. J. Timošenko – iš prigimties juodbruva. O pagal tai, kaip keitėsi jos požiūris į gyvenimą ir sau keliami uždaviniai, atitinkamai kito ir jos išvaizda.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje, vos pradėjusi verslininkės karjerą, J. Timošenko dar buvo tamsiaplaukė. Kartais griežta – glotniai sušukuotais, į kuodą surištais plaukais, su lyg „netyčia“ išslydusia garbana, o kartais – palaidais iki pečių plaukais. Tokia, sakytum, tarsi stilinga prancūzaitė – pasitempusi ir viliojanti. Tuo metu su savo vyru ji buvo įsteigusi korporaciją „Ukrainos benzinas“ ir buvo šios bendrovės direktore – „visų benzino kolonėlių karaliene“.
Tokį įvaizdį J. Timošenko išlaikė gana ilgai. 1999 metais jai, tapusiai Ukrainos energetikos vicepremjere, buvo patikėta surasti Ukrainai kuo pigesnių dujų. Susikurtas įvaizdis buvo sėkmingas – Ukraina tuo metu jau buvo išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos ir žvalgėsi į Vakarus.
Tokia „stilinga prancūzaite“ J. Timošenko buvo tol, kol prezidentas Leonido Kučma apkaltino ją iššvaisčius 2 milijardus dolerių ir pasiuntė į kalėjimą. Ten atsidūrė ir jos vyras. Jis buvo apkaltintas kontrabanda, tačiau iki teismo byla nenuėjo.
„Iš kalėjimo ponia Julija grįžo daugiau kaip po mėnesio. Tarsi po apsivalymo procedūrų, tarsi pakilusi iš pelenų. Ji grįžo visai kitas žmogus – „kankinė“ arba „šiuolaikinė Žana d'Ark“, – taip naująjį J. Timošenko įvaizdį nusakė psichologas Aleksandras Kičajevas.
Įsitraukusi į kovą su L. Kučma, tuo metu J. Timošenko tapo judėjimo „Ukraina be Kučmos“ vadove ir, kovodama už savo vietą valdžioje, pamažu ėmė „šviesėti“. Pradžioje pasirodė tik šviesios sruogos, vėliau ji tapo visiška blondine. Iš štai pagaliau naujas įvaizdis – „platininė Merilina Monro“, tik su nacionaliniu ukrainietišku prieskoniu.
Su metais ponios Julijos figūra tapo putli ir gracinga. Toks naujas įvaizdis puikiai tiko naujiems 2000-ųjų metų tautiškiems proveržiams, vėliau – 2004 metais nuvilnijusiai „oranžinei revoliucijai“.
„2000-ųjų pradžioje J. Timošenko susikūrė „teigiamos kaimo mokytojos“ įvaizdį – į kasą supinti plaukai tarsi nimbas juosia galvą, – sako vienas politikų įvaizdžio kūrėjas Stanislavas Ratkevičius. – Tai labai patiko moterims. O rinkėjus vyrus patraukė jos plastiškumas, apranga, šviesūs plaukai ir seksualumas.“
Taigi vieniems ponia Julija buvo tikras švelnios ir motiniškos moters pavyzdys, o kitiems atrodė seksuali, protinga ir viską suprantanti partnerė. Tuo metu Ukrainai labai reikėjo pasaulio pripažinimo, tad jos simbolis turėjo būti labai patrauklus, neagresyvus.
Po „oranžinės revoliucijos“ tapusi premjere J. Timošenko tarsi „suminkštėjo“ – nebeliko įsakmaus tono, atsileido iki tol nuolat į kumštį sugniaužti pirštai.
Per derybas dėl dujų Maskvoje J. Timošenko laikė rankas ant stalo, delnais į apačią – tarsi mokinukė. Tai buvo signalas, jog su ja galima susitarti. Be to, ji dažniau ėmė dėti ranką ant širdies. O tai, psichologo A. Kičajevo nuomone, reiškia: „Aš protinga“.
Psichologas prisiminė ir baltąjį „Julijos tigriuką“, kuris jai buvo padovanotas per pastarąją prezidento rinkimų kampaniją. „J. Timošenko tigriukas atskleidė visą tiesą: minkšta ir švelni, tačiau nagai – aštrūs... Taigi tai tigrė, užsimaskavusi kaip kaimo mokytoja“, – teigia A. Kičajevas.
Šie jubiliejiniai metai poniai Julijai ne itin sėkmingi – ji pralaimėjo Ukrainos prezidento rinkimus ir neteko premjerės posto. Paklausta apie savo įvaizdį ir brangius apdarus, J. Timošenko sakė: „Moteris, neturėdama kišenėje nė grivinos, gali atrodyti kaip milijonierė. Ir atvirkščiai – turėdama ir milijardą, atrodyti kaip vargeta.“
Tik faktai
Julija Timošenko yra kilusi iš Dnepropetrovsko. 1984 metais ji su pagyrimu baigė šio miesto universiteto Ekonomikos fakultetą ir ėmė dirbti ekonomiste mašinų gamykloje.
1988 metais J. Timošenko pradėjo savo verslą – atidarė videosalonų tinklą. Tuo pačiu metu dirbo komercijos direktore jaunimo centre. 1991-aisiais atėjo į didįjį verslą, o 1997 metais laimėjo rinkimus ir tapo liaudies deputate.
2005 metais J. Timošenko ėmė vadovauti pirmajai „oranžinei vyriausybei“. Po 7 mėnesių posto neteko, o Ekonomikos forumas, vykęs Lenkijoje, ją išrinko „Vidurio ir Rytų Europos metų žmogumi“.
2007-aisiais J. Timošenko vėl tapo Ukrainos premjere. Šį kartą – 3 metams.
J. Timošenko vadinama ne tik „ledi U“, bet ir „moterimi už milijardą dolerių“, ir „dujų princese“.
Julijos Timošenko vyras Aleksandras – verslininkas. Duktė Jevgenija, baigusi Londono ekonomikos mokyklą, dabar rūpinasi Ukrainos liaudies amatų atkūrimu, o jos vyras anglas Šonas Karas yra roko muzikantas ir keleto parduotuvių savininkas.
