Kazachstanas – didžiausio ploto ir ekonomiškai stipriausia valstybė Centrinėje Azijoje (CA). Dėl energetinių resursų gausos ir sumanios vidaus bei užsienio politikos Kazachstano Respublika tapo regiono lydere ir svarbiausia CA šalimi. Kazachstanas, kaip ir Lietuva buvęs SSRS sudėtyje, 1991 m. gruodžio 16 d. paskelbė nepriklausomybę, tad šiais metais sukanka dvidešimt metų, kai ši valstybė yra nepriklausoma ir savarankiška. Šia proga įdomu pažiūrėti, kokia situacija susiklostė šioje šalyje per du nepriklausomybės dešimtmečius, taip pat kas sieja Lietuvą ir Kazachstaną, kokie šių šalių santykiai.Vilnių ir Kazachstano sostinę Astaną skiria daugiau kaip 3000 kilometrų, tad kalbėti apie šių valstybių politiką viena kitos atžvilgiu sunku. Šalys yra skirtinguose regionuose, siekia skirtingų tikslų. Verta paminėti, kad ir savo politinėmis pažiūromis abiejų šalių politiniai lyderiai kardinaliai skyrėsi ir tebesiskiria. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas iki paskutinės akimirkos tikėjo Sovietų Sąjunga, karštai palaikė mintį išsaugoti SSRS, tačiau po Belovežo susitarimų, kai buvo konstatuotas SSRS suirimas, jam neliko kitos išeities, kaip tik paskelbti Kazachstano nepriklausomybę. Neatsitiktinai ir vienas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos steigiamųjų dokumentų pasirašytas ne kur kitur, o buvusioje Kazachstano sostinėje Almatoje.
Nors Kazachstanas ir vykdo daugelio vektorių užsienio politiką: bendradarbiauja su JAV (pasiuntė kariškių į Iraką, atvėrė savo oro erdvę, leido naudotis geležinkeliais JAV tranzitui į Afganistaną ir kt.), palaiko glaudžius ryšius su Kinija (Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, energetinių resursų eksportas į šią šalį), akivaizdu, kad N. Nazarbajevas savo politikoje labiau orientuojasi į Rusiją, o ne į Vakarų šalis ar Kiniją. Astanai Kinija ir Europa labiau rūpi kaip ekonominės partnerės ar į jos ekonomiką investuojančios šalys. JAV prezidentas Barackas Obama santykius su Kazachstanu 2009 m. pavadino „strateginio pobūdžio“, tačiau, žinant Jungtinių Valstijų diplomatiją, tokius pareiškimus galima vertinti kaip diplomatišką gestą Kazachstano atžvilgiu. Beje, Astana laukia netrukus turinčio įvykti B. Obamos vizito Kazachstane.
Vis dėlto tikrosios strateginės Kazachstano partnerės yra Rusija ir Baltarusija. 2009 m. lapkričio 29 d. Minske Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos vadovai pasirašė susitarimą dėl vieningos muitų erdvės šiose valstybėse sukūrimo nuo 2010 m. sausio 1 dienos, ir tai dar labiau paskatino Kazachstano bei minėtų valstybių bendradarbiavimą. O nuo šių metų liepos 1 d. Muitų sąjungos (MS) integracija dar labiau sustiprėjo, tarpusavio prekyboje šalys pradėjo taikyti bendrą Muitų kodeksą. Dar vienas esminis momentas įvyko šių metų lapkričio 18 d.: MS valstybės susitarė dėl Eurazijos ekonominės sąjungos (EAES) sukūrimo, Kremliuje buvo pasirašyta deklaracija dėl tolesnės EAES integracijos. Pasirašius deklaraciją Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas dėkojo Kazachstano prezidentui N. Nazarbajevui, kuris, kaip teigia dabartinis Rusijos vadovas, labai sunkiame praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje pirmas iškėlė mintį įkurti EAES.
Visi šie faktai aiškiai rodo, kad pagrindiniai Astanos partneriai per dvidešimt nepriklausomybės metų buvo ir lieka Maskva ir Minskas. Taigi labai tikėtina, kad kuo toliau, tuo labiau stiprės Kazachstano, Rusijos ir Baltarusijos ekonominis bendradarbiavimas bei šių šalių integracija. Žinant tokio pobūdžio scenarijų kalbėti apie platesnį Lietuvos ir Kazachstano politinį bendradarbiavimą būtų sudėtinga. Šiuo metu abiejų valstybių užsienio politikos vektoriai yra skirtingi: Astanos – nukreiptas į Maskvą ir Minską, o Vilniaus – į Briuselį ir Vašingtoną (Lietuvos balsavimas prieš Palestinos priėmimą į UNESCO nebuvo atsitiktinis). Ši situacija atskleidžia, kad perspektyviausia dvišalio Lietuvos ir Kazachstano bendradarbiavimo sritis yra ekonominių santykių plėtra.
Kalbėti apie ekonominius šalių santykius reikėtų pradėti nuo to, kad šių metų spalio pradžioje Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė viešėjo Kazachstane. Tai buvo pirmas prezidentės oficialus vizitas šioje tolimoje šalyje. D. Grybauskaitė susitiko su Kazachstano prezidentu N. Nazarbajevu, taip pat dalyvavo Lietuvos ir Kazachstano verslo forumo atidaryme. Verslo klausimai, ekonominiai santykiai bei verslo forumo tarp šių dviejų valstybių sukūrimas ir yra svarbiausi aspektai, kurie gali vienyti Lietuvą bei Kazachstaną.
Lietuvos ir Kazachstano verslo forumo atidarymas yra svarbus žingsnis, skatinantis abipusius ekonominius šalių ryšius. Dar prieš vizitą LR prezidentė teigė: „Kazachstanas yra svarbus Lietuvos partneris Vidurio Azijoje ir naujų ekonominių galimybių šalis mūsų verslininkams. Tai sparčiai besivystanti valstybė, suinteresuota diegti modernias technologijas ir vystyti inovacinį verslą.“ Taip pat D. Grybauskaitė minėjo, kad Lietuva ir Kazachstanas yra perspektyvūs verslo partneriai transporto bei logistikos srityse, galintys tapti ašine transporto jungtimi tarp Europos Sąjungos ir Azijos.
Verslo forume veikianti Verslo taryba orientuosis į verslo ryšius ir konkrečius projektus. Per forumo atidarymą D. Grybauskaitė kalbėjo: „Pirmą kartą po 20 metų turėsime bendrą Verslo tarybą, kuri rūpinsis abiem šalims naudingais verslo projektais. Būtent verslo ryšiai yra geriausias pagrindas plėtoti dvišalius santykius tarp valstybių.“ Taip pat reikėtų pridurti, kad vizito metu buvo pasirašyti trys susitarimai plėsti dvišalį bendradarbiavimą žemės ūkio, kultūros ir švietimo bei teisėsaugos srityse.
Lietuvos ir Kazachstano verslo forumo įsteigimas – didelis žingsnis dvišaliuose ekonominiuose šalių santykiuose, tačiau svarbiausias prezidentės vizito laimėjimas – tai susitarimas dėl šaudyklinio traukinio „Saulė“ projekto. Po susitarimo Kazachstano prezidentas N. Nazarbajevas savo šalies Vyriausybei nurodė šį projektą įgyvendinti nedelsiant. Glaudų bendradarbiavimą pradėjo ir abiejų valstybių Susisiekimo ministerijos.
Tikimasi, kad krovininis traukinys maršrutą Kazachstanas–Lietuva įveiks per 10 dienų. Lietuvai toks sumanymas gali tapti puikiu atspirties tašku Europos ir Azijos tranzito rinkose. Tikėtina, kad ilgainiui „Saulės“ projektas galėtų sujungti Kiniją su ES ir sutrumpinti krovinių gabenimo trukmę. Šiuo maršrutu galima gabenti pačias įvairiausias prekes: nuo buitinės technikos iki tekstilės, žaliavų ar net maisto produktų.
Pirmasis bandomasis „Saulės“ projekto traukinys pajudėjo iš Kinijos per Kazachstaną, Rusiją ir Baltarusiją spalio 28 d. ir Lietuvą (Kenos geležinkelio stotį) pasiekė lapkričio 10 dieną. Traukinys, Lietuvą pasiekęs per 13 dienų, gabeno 41 konteinerį su kompiuterine technika. Galutinė „Saulės“ stotis – Belgijos miestas Antverpenas. Jūrų keliu krovinio gabenimas iš Kinijos į Europą užtrunka apie 40 dienų, o traukinys tikslą pasiekė maždaug triskart greičiau. Greitis ir yra didžiausias „Saulės“ projekto pranašumas. Ar šis projektas pasitvirtins ir, kaip teigė D. Grybauskaitė, taps Lietuvos ir Kazachstano ekonomikos varikliu, paaiškės ateityje. Šiuo metu projektas atrodo patrauklus, tačiau vis dar yra bandymų stadijos. Kol kas reguliaraus maršruto nėra, todėl krovinių gabenimo srautas nedidelis. Taip pat Lietuvos ir Kazachstano projektui reikės konkuruoti su panašiu projektu, jungiančiu Kazachstaną ir Latviją. Be to, kitų metų pavasarį konkurenciją gali padidinti bendras tarptautinės logistikos grupės „Gefco“ ir Latvijos geležinkelių bendrovės SRR projektas „Emma“, planuojantis maršrutą iš Rygos į Kazachstaną. Pirmieji „Saulės“ žingsniai žengti, pradžia nebloga. Ar projektas taps pelningas ir naudingas Lietuvai, paaiškės artimiausiu laiku. Nors konkurencija ir yra, pasinaudojus sėkminga Klaipėdą ir Iljičiovsko uostą (Ukraina) jungiančio projekto „Vikingas“ patirtimi, galima sulaukti nemažai krovinių iš Rytų šalių.
Reziumuojant prezidentės vizitą į Kazachstaną būtų galima vertinti teigiamai. Kaip minėta straipsnio pradžioje, N. Nazarbajevas ir D. Grybauskaitė – skirtingų kartų politiniai lyderiai, o jų vadovaujamos valstybės turi skirtingus užsienio politikos prioritetus. Siekdama išlaikyti pragmatinius Lietuvos santykius su Kazachstanu, prezidentė D. Grybauskaitė su N. Nazarbajevu daugiausia kalbėjo tik apie ekonominę politiką, todėl viešojoje retorikoje nebuvo regioninės ir strateginės politikos aspektų. Susitikimo metu esminių politinių pokyčių neįvyko (realiai jų ir negalėjo įvykti), o ekonominiai santykiai tarp valstybių tikrai turėtų pagerėti.
