Apytiksliais duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena apie 50 000 lietuvių. Juos sąlyginai būtų galima suskirstyti į dvi grupes: vieni yra oficialiai tapę Amerikos piliečiais, gyvena ir dirba šalyje legaliai, kiti tiesiog kartą nusipirko bilietą ir tyliai dingo iš Lietuvos. Dvi tikros istorijos iš emigrantų gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Į Ameriką – paskui mokslininkę
Vida ir Gediminas gyvena Los Andžele. Pora turi didelį namą, baseiną ir augina tris vaikus, kurie mokosi vietinėje mokykloje ir lietuviškai nekalba, net su tėvais bendrauja anglų kalba. Į šeštadieninę lietuvišką mokyklėlę tėvai vaikų neleidžia.
Gediminas šioje šalyje apsigyveno prieš 25 metus, dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Studijuodamas Maskvos universitete, susidraugavo su iš Vokietijos į Rusijos sostinę mokytis atvykusia mokslininke žyde. Po kiek laiko jo draugė tapo nėščia, tačiau tekėti nenorėjo. Sakė, kad vyro jai nereikia, ji bendravusi su pabaltijiečiu tik norėdama gauti „gerų genų“ kūdikiui. Gediminas, padovanojęs savo draugei tuos genus, taip pat nenorėjo varžyti savo laisvės.
Jo ir mokslininkės sūnus gimė Vokietijoje. Tik po pusmečio Gediminas nuvažiavo pasižiūrėti savo vaiko ir – koks netikėtumas – vaikutis buvo toks panašus į jį, kad jis neabejodamas pasipiršo savo sūnaus motinai ir pažadėjo visą gyvenimą ja rūpintis. Tiesa, Gediminas jau žinojo, kad ji kviečiama dirbti Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tačiau neilgai jie gyveno kartu. Po kelerių metų moteris su sūnumi grįžo į Vokietiją, o jos vaiko tėvas pasiliko svajonių šalyje Amerikoje.
Gediminas mokėsi, dirbo, gyveno sunkiai, bet savo tikslą pasiekė – gavo diplomą, tapo šios šalies piliečiu ir iš tiesų pasijuto amerikiečiu.
Vakarėliai baigėsi
Kai po kelerių metų viename vakarėlyje jis susitiko gražuolę lietuvaitę Vidą, galėjo moterį ne tik priglausti, bet ir aprūpinti ją materialinėmis gėrybėmis.
Vidai, prieš šešerius metus gavusiai žalią kortą, gyvenimas Amerikoje vis dar buvo kupinas džiaugsmų – vakarėliai, draugai, šokiai, muzika. Jauna moteris vertėsi privačiomis šokių pamokomis, pinigų pragyvenimui užteko. Tekėdama už Gedimino, Vida buvo 35 metų.
Vakarėliai baigėsi, lopšyje pravirko jos ir Gedimino kūdikis. Šokti jau nebuvo kada, teko įsijausti į motinos-namų šeimininkės vaidmenį. Vieni metai tokio vaidmens, ir mamytei pradėjo „stogas važiuoti“. Gimė dar vienas kūdikis, po poros metų – trečias. Į pagalbą dukrai iš Lietuvos atvažiavo motina. Po kiek laiko ji vietoj savęs atsiuntė kaimynę, už tam tikrą atlyginimą tapusią vaikučių aukle.
Atrodytų, viskas gerai – Vida turi pagalbininkę, jos vyras uždirba pakankamai pinigų, išlaiko namus su baseinu, vaikus, žmoną, auklę, netgi vyriausiąjį sūnų studentą iš pirmos santuokos, savo „gerųjų genų“ rinkinį.
Žvaigžde svetur netapsi
Tačiau Vida ėmė girtauti. Jau galėjo pradėti dirbti, šokti arba mokyti vaikus, tačiau ji nieko neveikė. Visus darbus namuose atlikdavo samdomos moterys, „parsisiųsdintos“ iš Lietuvos, o Vida liūdėjo, pasiilgusi motinos ir Tėvynės.
Prasidėjo barniai, riksmai, vaikų verksmai. Vidai viskas atrodė blogai, ji panoro grįžti į Lietuvą. Jei būtų likusi Tėvynėje, gal būtų tapusi garsia šokėja, šmėžuotų televizijoje, apie ją rašytų laikraščiai ir žurnalai. Ji galėjo būti žvaigžde. O čia? Pernelyg daug vietinių žvaigždučių.
Dabar ji tik namų pelytė, pelenė. „Tu sugadinai mano gyvenimą ir karjerą, – pasipylė priekaištai vyrui, – aš nieko nepasiekiau, jaučiuosi vieniša, neturiu šalia mamos, brolio, sesės, draugų.“
Dabar Vida kasmet su vaikais važiuoja į Lietuvą. Grįžusi porą mėnesių jaučiasi geriau, tačiau paskui ir vėl ją ima graužti ilgesys.
Bedarbis su „Hugo Boss“
Prasidėjus krizei, Gediminas neteko gerai apmokamo darbo, tačiau net ir tapęs bedarbiu sugebėjo ir didelę šeimą, ir nedirbančią žmoną, ir jos pagalbininkes išlaikyti. Juk dar pusę metų jis gavo tokio pat dydžio atlyginimą, tuo pat metu galėdamas verstis atsitiktiniais užsakymais ir atkakliai ieškotis kito darbo.
Šeimos galvos bedarbystės pusmetis dabar turi savo ritmą: kartą per savaitę Gediminas išsilygina marškinius, apsivelka firmos „Hugo Boss“ mėlyną kostiumą, užsiriša brangų kaklaraištį ir eina į susitikimus ir pokalbius dėl darbo. Krizė jam kelia nerimą, o norimo darbo vis negauna. Tikriausiai dėl to, mano jis, kad yra netikras amerikietis. Nors, atrodo, viską daro taip, kaip jie, ir šypsosi iki ausų, ir perka geriausių firmų drabužius.
Kažkas išduoda, kad jis – emigrantas. Kas?
O jei grįžtume į Lietuvą?
Vidos ir Gedimino vaikai jau užaugs tikrais amerikiečiais, Lietuvą jie prisimins tik kaip vaikystės kaimą, kuriame gyvena močiutė.
Gedimino jau nekamuoja ilgesys. Jo tėveliai išėję anapilin, tik brolis dar tebėra Lietuvoje.
O Vida vis dejuoja ir ilgisi jaunystės draugų. „Jei taip nori, važiuokime, įsikurkime ir gyvenkime ten“, – kartą jai tarė Gediminas.
„O iš ko gyvensime? – susimąstė ji. – Kas išlaikys vaikus?“
Argi jos vyras Tėvynėje uždirbs tiek, kiek uždirba čia, net ir bedarbiu būdamas?
Didelė šeima liko gyventi Los Andžele, tačiau jų sielos vis dar blaškosi tarp dviejų žemynų.
Romanai – iš vienatvės ir liūdesio
Kai Rožė išvažiavo į Ameriką, jos sūneliui buvo septyneri. Dabar jam jau septyniolika. Moteris jau dešimt metų dirba už Atlanto, o sūnų mato tik kompiuterio ekrane.
Į Ameriką ji atvažiavo kartu su vyru. Žinoma, abu turėjo tik turistines vizas, tačiau ėmė dirbti ir užsibuvo ilgiau, nei leido imigracijos tarnyba. Ji – slauge, senelių prižiūrėtoja, jis – statybose. Po poros metų vyras grįžo į Lietuvą, norėdamas investuoti uždirbtus pinigus, pradėti statyti namą. Sutvarkęs reikalus, vėl nusipirko bilietą į Ameriką – juk reikėtų dar padirbėti kartu su žmona! Tačiau Čikagos oro uosto migracijos tarnyba į šalį jo neįleido. Pažeidęs migracijos režimą Rožės vyras, nesusitikęs su ja (nors buvo taip arti!) buvo įsodintas į lėktuvą ir išsiųstas atgal. Taip jau yra – nelegaliai gyventi galima, niekas tavęs negaudo, bet jeigu išvažiuosi iš šalies, daugiau į ją nesugrįši.
Kas beliko Rožei? Grįžti į Lietuvą ir ten vėl dirbti lietuvių kalbos mokytoja? O gal pasilikti Amerikoje, kentėti baisią vienatvę, nelegaliai darbuotis ir siuntinėti pinigus namo? Aplankyti šeimos, suprantama, ji negali, o ir šie pas ją niekada neatvažiuos.
Rožė pasirinko – dar padirbės, kol vyras pastatys namą, o tada grįš į Lietuvą.
Ir štai jau dešimt metų Rožė toli nuo Tėvynės, viena, be šeimos. Ji vis dirba, nes pinigų jiems vis negana. Namas jau pastatytas, tačiau dar reikia sūnui butą nupirkti, į studijas išleisti. Juk vaikas jau beveik užaugo.
Nuo liūdesio gelbsti kūryba
Rožė matė vyrą ir paauglį sūnų tik kompiuterio ekrane. Ilgėjosi jų ir savo tėvų, Lietuvos ežerų ir miškų taip, kad kartais sumaišydavo svajones su realybe. Kad neišprotėtų, pradėjo rašyti romanus.
Jos romanai – apie meilę, vaikystę, vienatvę, senelius, apie sutiktus žmones. Ji turi pinigų, tad knygas išleisti problemų nekyla. Rožė nemano, kad tie jos kūriniai labai vertingi, tačiau kūryba padeda jai išgyventi.
Lietuvoje jos knygų galbūt niekas net ir nepirktų. Niekas Tėvynėje Rožės nepažįsta, niekam nerūpi jos sentimentalūs romanai. Tačiau čia, Čikagoje, ji kiekvienam sutiktam lietuviui dovanoja savo knygas.
Ji rašo ir rašo, bandydama kažkaip ištverti vienatvę, stengdamasi išlikti tvirta. „Mirštu iš nuobodulio. Beveik nieko neveikiu, tik kas rytą nuprausiu savo senolį, padarau jam pusryčius, aprengiu. Sodinu jį į kėdutę su ratukais ir vežioju po lauką. Taip ir pati porą valandų po gryną orą pasivaikštau. Maistas man nekainuoja, pragyvenimas – taip pat. Ir dar už tą nuobodžiavimą man pinigus moka, kas savaitę gaunu nemažą sumą. Tačiau kas aš esu? Kambarinė pelytė, šluostė. Slaugė, kuriai nereikia jokių mokslų ir jokių diplomų.
Inteligentės moterys, atvykusios iš Lietuvos, amerikiečių šeimose tampa tik naminiais gyvulėliais. Daugelis jų atvyksta tik tam, kad ištekėtų ir pasiliktų čia visam laikui. O tada – siuntinėja pinigėlius ir siuntinius namie likusiems vaikams, padeda tėvams. Bet jų, artimųjų, nei girdi, nei mato.“
Sapnai apie Tėvynę
„Virš Čikagos – debesys, nušviesti besileidžiančios saulės spindulių. Tokie patys, kaip mano šalyje. Jau šaltoka, retkarčiais palyja. Pagaliau atėjo ruduo, baigėsi ilga ir karšta, varginančiai karšta, vasara.
Bandau pati išsiaiškinti, kas atsitiko su mano šalimi. Kodėl taip ilgai mes negalime normaliai gyventi? Jau tiek laiko praėjo po nepriklausomybės atkūrimo, jau net į Europos Sąjungą įstojome, o mano broliai ir sesės vis dar skursta. Daugeliui vos užtenka maistui ir būstui. O kur visa kita? Kur kelionės, pramogos, koncertai, knygos?
Aš jau nieko, atrodo, nebemyliu. Ir nieko nebenoriu. Man jau visai vis tiek, kaip kas gyvena ir kaip kam sekasi. Man atrodo, kad esu jau seniai vieniša ir niekam nereikalinga. O šita šalis – lyg kažkoks sapnas, lyg perėjimas per skaistyklą į pragarą. Arba į nebūtį, ten, kur visi atsidursime. Net stebiuosi kartais – ar aš vis dar gyva“, – atvirauja emigracijos bangos nublokšta moteris.
Lengvesnės duonos ieškoti?
„Ir kodėl mes, palikę Tėvynę, priversti uždarbiauti užsienyje? – rašo Rožė. – Juk esame mąstantys žmonės, tie, kurie ir galėjo pasakyti STOP! Tačiau pasakėme – tepasikaria. Ir aš išvažiavau, kaip sako, „lengvesnės duonos ieškoti“.
Nėra ji čia lengva. Dažnai verkiu, kaip noriu namo, kaip pasiilgau artimųjų. Bet ką aš galiu padaryti, jei mano Tėvynė nemyli manęs? Neištvėriau. Juk ir aš, ten būdama, dalyvavau nežmoniškose lenktynėse, tačiau vis nespėdavau atbėgti pirma. Dirbdama už menkus pinigėlius, drebėjau, kad tik bosas iš darbo neišmestų. Po darbo, vakare, dirbau dar vieną darbą, savaitgaliais – kitą. O mano sesuo, vis dar bėgdama tą patį maratoną, rašo man: „Dar pabūsiu Lietuvoje, čia tokie gražūs saulėlydžiai. Gal pavyks iš savo profesijos išgyventi?“
Kartą gavau mamos laišką: „Gal tu pati nemyli Tėvynės, o ne ji tavęs? Ko tau trūksta? Reikėtų tik poreikius apriboti...“
Meilė JANČORIENĖ
