Padėtis Irake stabilizuojasi, bet senosios tautinės ir religinės problemos tebėra neišspręstos. Todėl per anksti manyti, kad taika neišvengiamai artėja, o JAV kariuomenės išvedimas reikš konflikto pabaigą.
Padėties trapumą dar kartą priminė prieš savaitę per vieną dieną Bagdade nugriaudėję septyni bombų sprogimai. Per juos žuvo 37 žmonės ir daugiau kaip 140 buvo sužeista. Tokia yra statistika, kai rašomas šis straipsnis, bet padėtis gali pasikeisti į blogąją pusę bet kurią akimirką. Užtenka vienos rimtesnės atakos, ir religinė neapykanta, žudymas bei kerštas gali prasidėti iš naujo. Nors „Al Qaeda“ ir kitoms grupuotėms Irake per praėjusius metus buvo smogtas rimtas JAV ir Irako armijos smūgis, ramybė yra, ko gero, tik išorinė.
Svarbiausia Irako problema – vis dar nepasiektas politinis susitaikymas ir sunkūs kompromisai ateityje. Ministras pirmininkas Nouris al Malikis bando stabilizuoti valstybę, dažnai pasitelkdamas vien karinę jėgą. Sakoma, kad Irakas nuo pat Saddamo Husseino laikų yra įpratęs būti valdomas jėga, ir netgi tvirtinama, kad šalį įmanoma kontroliuoti tik taip. Tačiau JAV okupacija padėtį šalyje kardinaliai pakeitė ir vien šiurkščios valstybės jėgos gali neužtekti.
Pats didžiausias pokytis – į valdžią atėjo šiitų dauguma ir Irakas tapo pirmąja didele šiitiška Artimųjų Rytų valstybe. Primename, kad didžiausia šiitų valstybė yra kaimyninis Iranas, kuris šiitiško Irako sukūrimą laiko savo strateginiu ir geopolitiniu tikslu. Šiitai visiškai pelnytai užima vyraujančią padėtį Irako valstybėje – daugiau kaip 60 procentų šios šalies gyventojų yra šiitai.
Tačiau tai kelia rimtų problemų. Visų pirma dauguma Artimųjų Rytų valstybių yra valdomos musulmoniškų sunitiškos pakraipos režimų. Jie sunkiai susitaikys su šiitiško Irako egzistavimu. Viena tokių valstybių yra Saudo Arabija, kurioje yra visiems musulmonams šventos vietos – Meka ir Medina. Būkime atviri, Saudo Arabiją faktiškai valdo fundamentalistinis sunitų režimas, laikantis šiitus beveik blogesniais už pagonis.
Kitas klausimas – kaip susitaikys su mažėjančia įtaka patys Irako sunitai. Jie valdė šalį dar Osmanų imperijos laikais. Subyrėjus imperijai, jie, kaip labiausiai patyrę biurokratai ir valdininkai, tapo Didžiosios Britanijos ir naujai britų sukurtos valstybės – Irako – atrama. Ši tendencija buvo tęsiama ir po monarchijos nuvertimo į valdžią atėjus S. Husseinui: ir jis pats, ir diduma jo aplinkos buvo sunitai. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis, ir buvę Irako valdovai tapo religine mažuma. Tačiau ši mažuma, kaip parodė jos vaidmuo įveikiant „Al Qaeda“, yra gerai organizuota ir įtakinga.
Primename, kad pasipriešinimas JAV okupacijai buvo stipriausias sunitų valdomose teritorijose. Jį įveikti pasisekė tik tada, kai sunitai perėjo į valdžios bei JAV pusę ir suformavo savo ginkluotus būrius, kovojusius su „Al Qaeda“. Šios ginkluotos ir gerai organizuotos grupės prieš porą metų tapo pavaldžios premjero N. al Malikio vyriausybei. Dalis jų buvo priimta į valstybines struktūras, tačiau didesnė dalis liko be nieko, o kai kurie vadai buvo suimti. Tai nieko gero nežadanti padėtis, kurią galima pataisyti tik politinio susitarimo keliu. Tačiau neatrodo, kad N. al Malikio vyriausybė tokio susitarimo labai norėtų. Regiono tradicijos diktuoja jėgos sprendimus, o ne kompromisų kelią. Be to, „Al Qaeda“, kaip rodo šių dienų išpuoliai, daro viską, kad sunitų ir šiitų santykiai blogėtų. Faktiškai beveik visi šiomis dienomis įvykę teroristiniai išpuoliai yra nukreipti prieš šiitus.
Kita problema, be kurios sprendimo negali būti stabilaus Irako, – autonominės kurdų srities likimas. Nuo pirmojo Persų įlankos karo ši sritis faktiškai yra nepriklausoma. Irako Kurdistanas – visiškai kitas pasaulis nei tas, su kuriuo susiduriama Bagdade ar Basroje. Kurdai sugebėjo sukurti visas valstybės užuomazgas, pradedant kariuomene ir baigiant ūkiu. Ši sritis yra stabili ir joje beveik nėra JAV kariuomenės. Tai gražūs laimėjimai, tačiau Bagdadas, o ypač N. al Malikis, niekada nesutiks, kad tokia beveik nepriklausoma kurdų valstybė egzistuotų. Kurdai referendumu jau parėmė nepriklausomybę ir vargu lengvai jos atsisakys. Kurdų klausimas yra ne tik Irako, bet ir tarptautinės politikos nestabilumo židinys. Daug vardinti nereikia, užtenka prisiminti Turkijos jautrumą kurdų klausimu.
Beje, naftos, didžiausio Irako turto, randama šiaurės ir pietų Irake, tai yra daugiausia šiitų ir kurdų gyvenamose teritorijose.
JAV kariuomenes išvedimas, be abejonės, neišvengiamas, bet vargu ar jis būtinai reikš taiką šalyje.
Kad būtų taika, reikia politinių susitarimų. Tokių susitarimų tradicijos Irakas neturi. Yra kitas kelias taikai pasiekti – diktatūra. Tačiau Irakui teks bristi kraujo jūromis, kol bus pasiektas diktatūra besiremiantis stabilumas. Ar religinės ir politinės Irako bendruomenės yra pasiryžusios šiuo keliu eiti? Nenoriu būti blogas pranašas, bet kol kas neatrodo, kad taika ir stabilumas bus lengvai pasiekiami tikslai.
Jonas Motiejūnas
