Papildomos sankcijos Maskvai: svarstomos karinės priemonės
Raketos ir mokymai Europoje, o Vašingtonas ieško sąjungininkų antiputiniškai strategijai. Vakar dvišalėse derybose Angela Merkel ir Barackas Obama paskelbė, kad sankcijas Rusijai būtina pratęsti, kol Maskva nepradės gerbti Ukrainos suvereniteto.
Didžiųjų valstybių lyderiai pažymėjo, kad „sankcijų tęstinumas turi būti susietas su Rusijos Minsko susitarimų vykdymu ir pagarba Ukrainos suverenitetui“. Didžiosios Britanijos premjeras taip pat pareiškė, kad reiktų svarstyti sankcijų plėtros klausimą, jeigu dabartinių neužtenka, kad įtikintų V. Putiną atsisakyti savo agresyvaus kurso.
Nuo tada, kai pernai Rusijos dalyvavimas „Didžiojo septyneto“ veikloje buvo sustabdytas, klubo dalyviai stengiasi sugalvoti, kaip paveikti Rusijos elgesį, teigiama „New York Times“. V. Putinas tuo metu ir toliau „destabilizuoja Ukrainą“ ir stengiasi įskelti nesutarimus Vakarų valstybėse. Siekdama išvengti tolimesnių sankcijų, Minsko derybų metu Rusija sutiko atitraukti artileriją ir uždaryti sieną su Ukraina, tačiau „savo sandorio dalies ji nevykdo“.
ES ir JAV būtina pagerinti tarpusavio veiksmų koordinaciją ir pradėti labiau atvirą pokalbį apie santykių su Putino režimu strategiją, o taip pat apie tai, kaip reiks elgtis su Rusija ateityje, kai V. Putinas pasitrauks. Nepaisant V. Putino bandymo parodyti, kad sankcijos Rusijai jokios naudos neatneša, iš tiesų jos veikia. „New York Times“ pabrėžia: „Tai ne kryžiuočių žygis prieš rusų tautą, o aiškus signalas, kad kitos valstybės teritorijos užgrobimas yra nepriimtinas ir už tai reikės brangiai susimokėti. Kol Kremliaus valdovas yra V. Putinas, „Didysis aštuonetas“ yra miręs. Atgal jo priimti negalima.
Ar sugebės „Didysis septynetas“ paveikti Rusiją?
Ukrainos žurnalistas ir publicistas Vitalijus Portnikovas leidiniui „Gordon“ pasakojo apie tai, kad Rusijai Marijinkos puolimo operacija nebuvo naudinga. G7 susitikimo išvakarėse toks išpuolis užbraukia bet kokias kompromiso galimybes, o Vakaruose dabar jau kalbama net ne apie sankcijų pratęsimą, tačiau ir apie jų griežtinimą.
„Kiekvieną sykį, kai jau atrodydavo, kad galima surasti kokius nors bendro sąlyčio taškus Maidano metu tarp protestavusių asmenų ir valdžios, įvykdavo eilinė įvykių eskalacija. Kiekvieną sykį atrodė, kad Viktoro Janukovyčiaus aplinkoje yra jėgos, kurios stumia jį į tą eskalaciją.
Tačiau netgi dabar, kai V. Janukovyčius seniai tapo ukrainiečių politikos praeitimi, aš negaliu pats sau atsakyti į klausimą – kas būtent eskalavo šiuos įvykius? Žmonės V. Janukovyčiaus aplinkoje, kurie tokiu būdu stūmė jį į pražūtį? Rusijos patarėjai, įsitikinę, kad nugalėti Maidane galima tik jėga? Ar vis dėlto V. Janukovyčius buvo pagrindine eskalacijos priežastimi – paprasčiausiai todėl, kad neteko bet kokio ryšio su realybe?“ – klausia V. Portnikovas. Visuomenininko manymu, Marijinkos atvejis itin primena Maidaną – Rusijai ši karinė operacija buvo beprasmė.
Dar viena okupuota gyvenvietė niekaip nebūtų pagerinusi „Donecko liaudies respublikos“ padėties. „Tačiau „Didžiojo septyneto“ susitikimo išvakarėse tokia operacija nubraukia bet kokią galimybę ieškoti kompromiso su Maskva. Ir Vakaruose jau galvojame ne tiek apie sankcijų pratęsimą prieš Rusiją, o apie galimą jų sugriežtinimą,“ – teigia V. Portnikovas. Mūšiai Marijinkoje turėjo įtakos ir Rusijos valiuotos eiliniam nuvertėjimo (po kelių mėnesių sunkaus kopimo į viršų) šuoliui. Naftos kainos taip pat krinta, todėl tokios bereikalingos problemos Rusijai nebuvo naudingos, praneša V. Portnikovas.
„G7 išvakarėse V. Putinas turėjo rodyti maksimalų atsargumą – tuo labiau, kad Vakaruose pasigirsdavo nuomonės, kviečiančios Rusijos prezidentą sėsti prie derybų stalo ir kartu su juo aptarti Ukrainos krizę. Po Marijinkos krizės šie balsai nutilo“, – teigia ukrainiečių ekspertas.
V. Portnikovas pripažino, kad, kaip ir Maidano atveju, neturi tikslaus atsakymo, kam yra naudinga įvykių eskalacija Donbase svarbaus susitikimo išvakarėse. „V. Putino aplinkoje daug žmonių, kurie norėtų „šeimininko“ kracho, todėl daro viską, kad pateiktų jį kaip nesukalbamą; kita vertus, toje pačioje Kremliaus aplinkoje yra žmonių, kurie įsitikinę, kad pasiekti pergalę konfrontacijoje su pasauliu, su Ukraina, galima tik naudojant jėgos metodus.
Tai, kas V. Janukovyčiui buvo Maidanas, jiems yra Vakarai. Tačiau gali būti, kad eskalacijos priežastis – pats V. Putinas, kuris prarado bet kokį ryšį su realybe. Bet kokiu atveju viena yra aišku: jėgų, kurios siektų situacijos stabilizavimo, Rusijos prezidento aplinkoje paprasčiausiai nėra.
Todėl netgi tie, kas suvokia V. Putino politikos grubumą, įsitikinę, kad to atsikratyti įmanoma tik nutraukiant derybų procesą. Tokiems žmonėms kuo blogiau – tuo geriau. Tokiais pačiais principais, beje, veikė ir daugelis V. Janukovyčiaus aplinkos atstovų, vėliau pasilikusių Ukrainos politiniame gyvenime, jau po savo „šeimininko“ bėgimo. Ir nieko stebėtino tokiuose veiksmuose nėra. Posovietinių režimų vystymosi ir kracho logika praktiškai nesiskiria“, – pasakojo V. Portnikovas.